Viktorą Vytą žinojau tik iš jį artimai pažįstančių žmonių pasakojimų. Susitikimas ir pokalbis su juo nenuvylė. Vytas tik paprašė nedaryti iš jo išgyvenimų sensacijos, sakė nelinkįs kitiems to, ką pačiam teko išgyventi. Keistis ir keisti gali kiekvienas – jis tai daro, nes tiesiog to labai nori.
Trejus metus „matė“ kojomis
Kai sprogo dujų balionas, sprogimo banga Vytą išsviedė kiaurai sieną, bet jis susivokė, kad reikia užsidengti akis. Greitoji vyrą išvežė netekusį sąmonės. „Kai atsigavau, mano rankos buvo aprištos, nugaroje jaučiau skausmą, o akių negalėjau užmerkti.“ Gydytojai baiminosi, o Vyto broliui pasakė, kad jis gali nevaikščioti, gali ir apakti, o rankos ir po operacijų, persodinus odą, liks nejudrios. Vytas tai žinojo, tačiau kineziterapeutų prilaikomas iš naujo mokėsi vaikščioti.
Kojos sutvirtėjo, Vytui persodino akių vokus, jo veidas sugijo, tačiau vyras sako, kad dar kelerius metus „matė“ kojomis, nes vaikščiojo užmerktomis akimis, labai atsargiai statydamas nestiprias kojas, ir vis dar bijojo apakti. „Supratęs, kad liksiu neįgalus, kad negalėsiu dirbti, mėginau kabintis į gyvenimą dėl vaikų, tačiau senos bėdos mane pasivijo.“
Vytas vėl įniko į alkoholį. Gerdavo, o prablaivėjęs pats nesuprasdavo, kaip galėjo taip elgtis. Atsiprašydavo artimųjų, pažadėdavo nebegerti, bet kitą dieną viskas prasidėdavo iš naujo. Vaikai net nufilmavo išgėrusį tėvą ir vėliau jam parodė, kad galėtų pažvelgti į save iš šono. „Mano vaikai prašė ieškoti pagalbos, o aš vis delsiau“, – prisipažįsta vyras.
Vytas sako vėliau supratęs, kad neįmanoma mesti gerti ar imti keistis dėl kitų, net ir dėl labai mylimų vaikų – pirmiausia to reikia norėti pačiam.
Psichologė padėjo pažinti pačiam save
Vytas gydėsi detoksikacijos klinikoje, o paskui apsisprendė dalyvauti 28 dienų psichologinės socialinės reabilitacijos programoje „Minesota“. „Susirinkome skirtingi žmonės, turintys vieną bėdą, tik vieni norėjome savo bėdą suprasti ir jos atsikratyti, o kiti tikėjosi, kad programa viską padarys už juos.“ Vytas pasakoja, kad jam labai padėjo psichokorekcijos seansai. Per juos pažino save, savo egocentrizmą ir baimes.
Vytas daugybę kartų žiūrėjo Pavelo Lugino filmą „Sala“ – apie nuodėmę, kaltės, atgailos jausmą. Filmas Vytui priminė tą tragišką vasarą, kai mirė jo mama, gavusi saulės smūgį. „Jeigu tada būčiau atvažiavęs padėti tėvams...“ – vėliau sielvartavo vaikinas, bet tąkart jis tiesiog nežinojo, kad niekas iš artimųjų neatvažiuos ir mama į laukus išvažiuos tik su tėvu.
Per psichokorekcijos seansus Vytas pagaliau paleido kaltės jausmą ir jį kamavusias baimes, pyktį. „Nustojau ieškoti priežasčių, kodėl įnikau į alkoholį, nes ta priežastis buvau aš pats. Turėjau išmokti gyventi pats su savimi ir dėl savęs, neieškodamas pasiteisinimų.“ Vytas suprato – turi veikti, ir veikti tai, kas teiktų džiaugsmą jam pačiam ir kitiems.
Savanorystė atveda naujų draugų
Vytas – diplomuotas elektromechanikas, tačiau dirbti pagal specialybę nebeleido sveikata. Vyras mokėsi kompiuterinio raštingumo, bet sužalotomis rankomis įtemptai dirbti kompiuteriu negali. Dar norėjo įgyti socialinio darbuotojo padėjėjo specialybę, vis dėlto nebuvo priimtas į kursus dėl nepakankamo darbingumo lygio.
„Bet aš negaliu be veiklos, – sako Vytas. – Sustosiu, ir alkoholis vėl mane įtrauks.“ Vyras įsijungė į Maltos ordino pagalbos tarnybą. Ten jo neklausinėjo, kuo jis buvo anksčiau, kas nutiko. Baigęs specialią savanorių mokymo programą ėmė pagelbėti vienam apakusiam žmogui, tapo jo palydovu. „Mudu susidraugavome, išsipasakojome savo gyvenimus“, – sako pašnekovas. Dabar jo globotinis Jakovas savarankiškai gyvena socialiniame būste, bet žino, kad prireikus visada gali kreiptis pagalbos į Vytą. Vytas pagelbėdavo ir kitiems neregiams. O vieną dieną gavo netikėtą pasiūlymą.
Vadybininkas chorų karuose
„Nesu aš dainininkas, nors balsą šiokį tokį turiu, – pasakoja Vytas. – Mane pakvietė, kad ne tik dainuočiau, bet ir rūpinčiausi benamių choro „Spindulys“ choristais, turinčiais priklausomybių. Repetavau kartu su visais, tik mano pareiga dar buvo žiūrėti, kad choro dalyviai nepasigertų, kad nebūtų vagysčių...“
Vytas puikiai žinojo, kad alkoholikui ar narkomanui nepasakysi – negerk, nevartok. Kai niekas nepadėdavo, jis sakydavo: „Vyrai, negi norite, kad už mus balsuotų iš gailesčio? Sakytų: tie benamiai... Ko iš jų norėti...“
Vyrų savigarba imdavo viršų, bet, žinoma, ne visada. Vytas choristams pasakodavo apie save, sakydavo, kad ir jis – alkoholikas, tik nebegeria ir ieško veiklos, kuri padėtų visiškai išsivaduoti iš buvusios priklausomybės. Po konkurso Vytas dar ilgai palaikė ryšius su buvusiais choristais, nors buvo tokių, kurie bendrauti nenorėjo. „Manau, kad priklausomam nuo alkoholio būtinas sveikstančiojo palaikymas, o sveikstantysis, matydamas ligonį, mąsto, kad jau nebenorėtų toks būti“, – įsitikinęs vyras.
Vytas žinojo: geriausia jo gydytoja – veikla, ir vis ieškojo naujos. Savanoriavo organizacijoje „Caritas“, vėliau šunų prieglaudoje, o susipažinęs su seserimi Benedikta Rollin RA, kuri kaip savanorė lankosi kalėjimuose, drauge su ja vaikščiojo pas nuteistuosius ir pasakojo savo istoriją. „Aš tiesiog dalinausi savo patirtimi ne bandydamas nuteistuosius pakeisti, o tik parodyti, kad nesmerkiu nė vieno, bet yra ir kitas kelias.“ Ar buvo iki galo išgirstas, Vytas nežino, bet matė – jo klausėsi, juo patikėjo.
Skaitovas ir pagalbininkas dienos centre
Vytas nebeatmena, kas jį pakvietė į Vilniuje, Gėlių gatvėje, įsikūrusį neįgaliųjų dienos centrą, bet vos ten atėjęs pasijuto savas. Socialinė darbuotoja Rūta Čepienė pakvietė į šio centro improvizacinių skaitymų grupę. Vytas sako, kad pats nustebo supratęs turįs skaitovo gebėjimų.
Centre yra sporto salė, Vytas drauge sportuoti pakvietė ir savo draugą neregį Jakovą. Dienos centro darbuotoja R. Čepienė pasakoja, kad Vytas nuoširdžiai talkina centro lankytojams išvykose, globoja judančius neįgaliųjų vežimėliais.
Šiuo metu Vytas gyvena Kaune kartu su kitu negalią turinčiu žmogumi, jie padeda vienas kitam išgyventi. Vis dėlto vyras dažnai svečiuojasi Vilniuje, aplanko vaikus ir skuba į Bernardinų bažnyčią, į „Gama“ kursus, kuriuose susipažįsta su bažnyčios dogmomis. Anksčiau, kai su seserimi Benedikta Rollin RA vaikščiojo pas nuteistuosius, buvo išklausęs evangelizacijos kursus „Alfa“. Kodėl jam to reikia? „Noriu pažinti, suprasti, noriu visą laiką būti veikloje“, – sako Vytas ir prašo nedaryti iš jo herojaus.
Vyras stengiasi sveikai gyventi, žiemą maudosi eketėje, bėgioja ir būtinai prašo parašyti, kad yra dėkingas visam būriui gerų žmonių, padėjusių jam ne tik išgyventi nelaimėje, bet ir sužinoti, kad gali būti stiprus, kad gali keistis. „Aš esu, nes yra jie. O šiandien man tiesiog gyvenasi ir dėkoju už tai visiems, kurie buvo ir yra šalia“, – atsisveikindamas sako Vytas.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė
Taip, būtinai dalyvaučiau;
Nežinau, priklauso nuo aplinkybių;
Nedalyvaučiau, man tai neaktualu.
