Nuėmus braškių derlių reikia sutvarkyti braškyną. Jei jame daug ligotų, pažeistų lapų, nedelsdami juos nušienaukite, kad dar spėtų ataugti jauni ir sveiki lapai. Mažiau pažeistus uogynus nupurkškite 0,3 proc. vario oksichlorido tirpalu arba 1 proc.
Bordo skysčiu. Jeigu pastebėjote voratinklinių arba žemuoginių erkių, braškynus derėtų nupurkšti ir 0,2 proc. keltano tirpalu.
Kadangi braškės toje pačioje vietoje auga apie trejus metus, būtina tinkamai paruošti žemę, ypač kruopščiai išnaikinti daugiametes piktžoles. Kai braškės pasodintos, to padaryti beveik neįmanoma. Piktžolės alina žemę, nustelbia braškes, todėl jos blogai dera.
Braškės nemėgsta pavėsio, gausiai tręštų dirvų (ypač tręštų azoto trąšomis). Jos geriau auga saulėtose vietose, kiek rūgščioje, bet mineralinėmis trąšomis ir mėšlu patręštoje, sakoma, truputį alkanoje žemėje.
Remontantinės braškės, priešingai nei paprastų braškių veislės – mėgsta gausiai organinėmis trąšomis patręštas dirvas, mėšlo ir durpių kompostus. Šios braškės leidžia daug ūsų, sudaro rozetes, kurios ne tik šaknijasi, bet ir žydi, dera. Sodinamos jos taip pat įvairiai: į lysves, indus arba piramides, prie tvorų.
Vaismedžių akiavimas
Vienas įdomiausių darbų sode – vaismedžių akiavimas arba jų skiepijimas miegančia akele. Jis tinka norint perskiepyti jaunus medelius ir akiuoti laukinukus medelynuose. Akiuojant senesnius medžius būtina iš anksto nupjauti jų šakas, paliekant atitinkamo ilgio stagarus, apaugusius vilkūgliais, į kuriuos akiuojama.
Dabar plačiausiai akiuojama dviem būdais: akelė užkišama už žievės arba priglaudžiama prie pjūvio. Paprastesnis pirmasis būdas. Tuomet poskiepyje išpjaunamas T raidės pjūvis, žievė atknojama į abi puses, akelė išpjaunama nuo pumpuro apačios į viršų, išimama mediena ir akelė tuoj pat užkišama už žievės.
Akelę reikėtų įstumti 2 cm giliau nuo skersinio pjūvio ir aprišti elastinga plėvele arba apvynioti aukštos įtampos izoliacine juosta.
Akiuojant priglaudimu žievė gali ne taip gerai knotis, o ir poskiepis gali būti plonesnis. Vaismedžių žievė pjaunama iš viršaus į apačią siekiant medienos. Paskui peilis ištraukiamas ir antru pjūviu nupjaunama odelė, apačioje paliekant nedidelį liežuvėlį. Pjūvio ilgiu išpjaunama akelė, peilio krašteliu pašalinama mediena ir už liežuvėlio užkišama akelė.
Aprišama taip, kad akelė nenuslystų į šoną. Akiavimo peilis turi būti labai aštrus. Po trijų savaičių patikrinama, ar akelė prigijo: jeigu akelė padidėjusi, žalia, o lapkotis lengvai atsiskiria – viskas gerai. Priešingu atveju reikia akiuoti dar kartą, tik kitoje vietoje.
Kenkėjų naikinimas
Žalingų drugių vikšrai naikinami žydinčių karčiųjų kiečių (pelynų) antpilu (pusė kibiro smulkintų žalių arba 0,6–0,8 kg džiovintų pelynų užpilama vandeniu ir palaikoma 24 val. Paskui antpilas nukošiamas ir praskiedžiamas vandeniu 1:1).
Graužiančius kenkėjus galima naikinti pomidoro pažastinių ūglių nuoviru (4 kg pomidoro pažastinių ūglių 30 min. pavirinama, nukošiama ir prieš naudojimą praskiedžiama vandeniu 1:3). Musių lervas galima naikinti medžio pelenų šarmu (0,3 kg pelenų, 10 1 vandens. 20–25 min. pavirinti ir nukošti).
Kai kurie kenkėjai atbaidomi jiems nepatinkančių augalų (pelynų, svogūnų, bulvių, česnakų, pomidorų ir kitų) kvapais. Drėgną vasarą bulvėms daug žalos padaro fitopatogeninio grybo sukeliama liga – fitoftorozė, vadinama bulvių maru, o pomidorams šis grybas sukelia vaisių puvinį. Šį grybą nesunku pastebėti ant pradėjusių ruduoti bulvių lapų, nes atrodo kaip pelėsis.
Grybas greitai plinta ir be fungicidų jo nesustabdysime. Bulves kas 10–12 dienų reikėtų purkšti 1 proc. Bordo skysčiu, vario oksichlorido, polikarbacino tirpalais. Pirmą kartą purkšti reikėtų pastebėjus ligos požymius ant ankstyvųjų bulvių.
Liepos mėnesį ima kristi sukirmiję obuoliai. Tai vaisėdžių darbas. Jiems gaudyti ant vaismedžių kamienų rišamos kokios nors medžiagos juostos. Po jomis žiemoti sulenda nemažai kenkėjų – vaisėdžių vikšrų bei obelinio žiedgraužio vabalų. Pasitaiko ir pūvančių vaisių, kuriuos reikėtų kruopščiai surinkti ir užkasti į žemę. Taip sunaikinama didelė dalis ligų pradų ir kenkėjų.
Vasarai įpusėjus pagausėja daržo ligų ir kenkėjų. Daugelis daržininkų vengia naudoti chemines priemones. Jas iš dalies gali pakeisti biologinės – kai kuriuos kenkėjus naikina ne tik paukščiai, bet ir vabzdžiai. Vabzdžialesiams paukščiams daromi mažesni inkilai, o entomofagams – kenkėjus naikinantiems vabzdžiams – privilioti sėjami medingieji augalai. Nemažai kenkėjų sunaikina vabzdžiaėdžiai žinduoliai, paukščiai ir kiti gyvūnai (ežiai, zylės, musinukės, geniai, varnėnai, varlės, rupūžės, boružės, skruzdės ir kt), kuriuos žmogus turėtų globoti.
Kenkėjus galima naikinti ir savo pačių paruoštais insekticidinių augalų antpilais arba nuovirais. Amarai naikinami žalių arba sausų bulvienojų, svogūnų ropučių arba pušų spyglių antpilais. Jie ruošiami taip: 1,2 kg žalių arba 0,6–0,8 kg sausų susmulkintų bulvienojų užpilama 10 l šalto vandens ir laikoma 3–4 val.; 2 kg pušų spyglių užpilama 8 l vandens ir laikoma pavėsyje 5–7 dienas (antpilas prieš vartojimą atskiedžiamas vandeniu 1:10). Šiais antpilais purškiami amarų apnikti augalai.
Apšildomuose šiltnamiuose nuimamas paskutinis derlius, keičiamas arba dezinfekuojamas gruntas. Lengviau išvengti ligų ir kenkėjų dezinfekuojant du kartus: pirmą kartą dar neišrovus kultūrinių augalų, o antrą – nurovus.
Dezinfekuojama keltano ir karbofoso tirpalu (10 1 vandens, 30 ml keltano ir 50 ml karbofoso). Tirpalas purškiamas ne tik ant augalų, dirvožemio, bet ir inventoriaus, rėmų, vamzdžių, stiklo ir kitų objektų, kuriuose gali būti kenkėjų ar ligų sukėlėjų. 1 m2 sunaudojama 1 l tirpalo. Galima dezinfekuoti ir kitais būdais. Išvalytas patalpas reikia tinkamai išvėdinti.
Maitiname daržoves
Pavasariniuose šiltnamiuose dar dera daržovės, todėl jas reikia nuolat prižiūrėti. Auginame pomidorus rudeniniam derliui. Liepą genimi pomidorų pažastiniai ūgliai, stiebai rišami prie kuoliukų. Kaupiame kopūstus, pomidorus, apkasame morkų galvutes, kad mažiau pažaliuotų.
Svogūnų, pomidorų, šakniavaisinių daugiamečių ir ankštinių daržovių jau galima nebelaistyti, tačiau dar daug vandens reikia kopūstinėms daržovėms, ropėms, ridikams, ridikėliams, griežčiams, žalumyninėms, agurkinėms ir moliūginėms daržovėms. Vėlyvesnes daržoves reikėtų palaistyti mineralinių trąšų tirpalu. Agurkus ir kitas šilumamėges daržoves patartina laistyti šiltu vandeniu.
Liepą sodinami antrosios sėjos žiedinių kopūstų daigai. Sėjamos daugiametės daržovės – svogūnai, rūgštynės, rabarbarai. Nuimamas žalumyninių daržovių, ankstyvųjų ir žiedinių kopūstų, brokolių derlius. Mėnesio pradžioje išauga bulvės, kurių didesnius gumbus atrankiniu būdu galima išsikasti ir anksčiau.
Nuolat purename, ravime, laistome, papildomai tręšiame lauko daržoves. Liepos mėnesį ravėti tenka mažiau, nes didžioji dalis piktžolių sėklų, kurios pavasarį ruošiant žemę sėjai buvo iškeltos į viršutinį dirvos sluoksnį, sudygo jau gegužės–birželio mėnesį. Po didesnio lietaus reikia purenti dirvą daržovėms, kurios dar neuždengė tarpueilių.
