Šeduvos miestelyje gyvenanti Irmina Beneševičiūtė – Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė, besigilinanti į politikos mokslus. Sakysite – ir kas gi čia tokio, kasmet doktorantūrą renkasi dešimtys aukštąsias mokyklas baigusių ir magistro diplomą gavusių žmonių. Vis dėlto Irminos istorija – ne viena tų, o išties unikalus atvejis.
Siekti daktaro laipsnio – iš aštunto bandymo
Per Lietuvą keliavusiame projekto „Draugystė veža“ ture „Stiprybė tavyje“ dalyvavusi mergina atvirai pasakojo savo istoriją: gimė su mažą ūgį lemiančia kaulų ir sąnarių liga chondrodistrofija ir ja lydinčia displazija – sutrikusiu sąnarių formavimusi. Dėl šios negalios Irminos nepriėmė į bendrojo ugdymo mokyklą, tad visus 12 metų žemaūgė mergaitė mokėsi namuose. Rugsėjo 1-oji jai visą laiką buvo viena liūdniausių dienų, kai tik per langą matydavo į mokyklą skubančius pasipuošusius vaikus su gėlėmis rankose. Irmina neslepia iki šiol nesuprantanti, kodėl nė vienam mokytojui neatėjo į galvą mintis ją pakviesti į mokslo metų pradžios šventę.
Mergina dalijasi širdį gniaužiančiu prisiminimu, kai vienais metais paprašė mamos jai nupirkti kuprinę – be galo norėjo būti panaši į savo bendraamžius. Ir keletą rytų iš tikrųjų buvo susiruošusi į mokyklą: gražiai apsirengdavo, ant pečių užsidėdavo spalvingais drugeliais papuoštą kuprinę ir iškeliaudavo… iki kiemo vartelių. Tada liūdnai akimis nulydėdavo į mokyklą klegančius vaikus, apsisukdavo ir grįždavo atgal…
Vis dėlto Irmina nesiliovė svajoti – mergina taip norėjo mokytis, būti kartu su visais, kad be vargo išlaikė vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus ir įstojo į Šiaulių universitetą. Lengva nebuvo, bet įsiliejusi į studentų būrį jautėsi labai laiminga. Sėkmingai baigė pradinio ugdymo pedagogikos bakalauro studijas, įstojo į socialinės pedagogikos magistrantūrą. O kai atsiėmė ir šį diplomą, užsibrėžė naują tikslą – doktorantūrą.
„Į doktorantūrą įstojau... iš aštunto bandymo, – atvirauja mergina. – Ilgai ėjau šitos svajonės link...“ Antrus metus mokslų daktaro laipsnio siekianti Irmina pasakoja studijuojanti kartu su gerai žinomais, aukštas pareigas užimančiais žmonėmis. „Esu paprasta mergina, nepriklausau elitiniam sluoksniui, bet nei savo darbais, nei egzaminų įvertinimais jiems nenusileidžiu ir jaučiuosi esanti visiškai lygiavertė. Ūgis ar negalia čia neturi jokios reikšmės“, – sako disertaciją rašyti besirengianti ir apie mokslų daktaro laipsnį drąsiai svajojanti mergina. O paklausta apie dar tolesnius planus plačiai nusišypso: „Formuosiu politiką...“ Žodžių „socialinės“ ar „negalios“ neprideda, bet tai, ko gero, ir taip savaime suprantama...
1887 m.
1934 m.
1959 m.
Tušinukų muziejus – kodėl gi ne?
Vilnietė Inga Filipovič neįgaliojo vežimėliu juda nuo vaikystės. Mergina seniai susitaikė su savo lemtimi ir, užuot verkusi, mėgaujasi kiekviena diena. Su gailesčiu į ją žvelgiantiems Inga šypsodamasi pasigiria, kad reta kuri mergina taip dažnai ant rankų nešiojama kaip ji, ir jau rimčiau priduria: vaidina, piešia, dainuoja, keliauja su „Gyvąja biblioteka“, kviečia žmones į atvirus pašnekesius apie negalią... „Ir visai neturiu laisvo laiko“, – dar netikėtai tarsteli.
Progresuojančią genetinę ligą – Morkio (Morquio) sindromą – Inga atsinešė gimdama. Gydytojų prognozės buvo negailestingos – ilgiau nei 30 metų tokie ligoniai negyvena. Inga juokauja, kad jai pasisekė pergudrauti likimą ir daugiau kaip dešimtmečiu pratęsti savo viešnagę šiame pasaulyje. Tiesa, liga neleidžia visiškai užsimiršti. „Dėl šios ligos mano kaulai, sąnariai ir raumenys nebeauga, o vidaus organai vystosi toliau, – atvirauja ji. – Mano širdis dabar trigubai didesnė, nei turėtų būti pagal mano kūną. Ji užspaudė plaučius (nuo 2005 metų jos plaučiai nefunkcionuoja), todėl galiu kvėpuoti tik diafragma. Džiaugiuosi, kad teko mokytis profesionalaus vokalo ir išmokau kvėpuoti diafragma, kaip tai daro profesionalūs dainininkai ir sportininkai.“
Svajonės apie profesionalias vaidybos studijas vis dar neatsisakanti Inga (jei ne nepritaikyta Lietuvos muzikos ir teatro akademija, ši svajonė jau seniai būtų įgyvendinta) turi ir kiek neįprastą norą – atidaryti tušinukų muziejų. Į susitikimą su projekto „Draugystė veža“ turo „Stiprybė tavyje“ dalyviais susirinkusiems vilniečiams Inga nuotaikingai pasakojo apie šią kolekcionavimo aistrą. „Rašymo priemonės – nykstantis dalykas, – sako ji ir prisimena, kaip šis pomėgis atsirado. – Kadaise draugai mane pavadino sekretore. Ne, aš nesu aukšta, liekna, graži prie boso durų sėdinti sekretorė. Šis apibūdinimas man prilipo, nes, pasak vieno draugo, kad ir ko kas paklaustų, aš viską žinau arba bent pasakau, kur paskambinti ir reikalingą informaciją sužinoti. „O sekretorė privalo turėti tušinuką“, – įteikdamas iš kelionės po JAV parvežtą pirmąjį būsimos kolekcijos eksponatą pasakė jis. Taip viskas ir prasidėjo...“
Dabar Ingos kolekcijoje 2776 skirtingi tušinukai. Pasak jos, kažkada Algirdas Mykolas Brazauskas buvo pažadėjęs – kai turės tris tūkstančius, Valdovų rūmuose skirs vietą tušinukų kolekcijai. „Deja, kai jis mirė, teturėjau 800“, – sako Inga ir priduria, kad iki šiol mintyse nešiojasi svajonę įkurti tušinukų muziejų. Ir kodėl gi ne – tokio juk nėra, o eksponatai tikrai verti dėmesio...
Svajones reikia užsiauginti
Kai labai nori, svajonės pildosi – tuo visiškai neabejoja plungiškė Reda Aurylaitė ir šį įsitikinimą gali pagrįsti ne vienu pavyzdžiu iš savo gyvenimo. Nors dėl įgimtos achondroplazijos (kaulų augimo sutrikimo) vaikščioti ji pradėjo tik būdama dvejų, į pirmą klasę atėjo beveik devynerių, o mokyklą baigė 20-ies, nei nedidelis ūgis (124 cm), nei dėl to patirtos patyčios netapo priežastimi šalintis žmonių, užsisklęsti savyje. Kaip tik atvirkščiai – jos visur pilna, jai viskas įdomu, ji viską nori išbandyti.
Reda įsitikinusi, kad turint tikslą niekada negalima pasiduoti. Mergina prisiminė savo susidomėjimą teatro menu. Nors bandymas įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją buvo nesėkmingas, ji nenuleido rankų: susirado Klaipėdos pantomimos teatro „A“ režisieriaus Alekso Mažono kontaktus, paskambino jam, susitarė susitikti. Merginos svajonė vaidinti buvo tokia didelė ir įtikinama, kad jis Redą priėmė. Pantomimos užsiėmimuose išlietas prakaitas ir įgyti įgūdžiai labai pravertė dirbant kultūrinių renginių organizatore Žlibinų kultūros centre, rengiant šventes vaikams.
Panašiai nutiko ir su Redos svajone apsilankyti Izraelyje, kuria dažnai dalydavosi su tikinčiųjų bendruomenės nariais. Keletą metų puoselėjusi šį norą, vieną vakarą su drauge žiūrėdama televizorių pamatė projekto „Draugystė veža“ reklamą. Merginos ilgai nedvejojusios užpildė dalyvių anketą – juk tais metais baigiamasis „Eurovizijos“ koncertas, į kurį turėjo vykti išrinktos projekto poros, buvo rengiamas būtent Izraelyje, kurio taip ilgėjosi Reda, o jos draugė svajojo bent kartą gyvenime „Euroviziją“ pamatyti gyvai... Tiesa, merginoms reikėjo gerokai pasistengti, kad jų pora patektų tarp nugalėtojų, bet, pasak Redos, jeigu tik sėdėsi rankas sudėjęs ir nieko nedarysi, nieko ir nepasieksi.
Mergina prasitaria ir apie dar vieną besipildančią svajonę: „Draugams ausis buvau išūžusi savo kalbomis, kaip norėčiau gyventi Druskininkuose, nors niekada juose net nebuvau. Ir štai dabar aš čia!“ Atėjus metui gyvenimo pokyčiams, ji sąmoningai pasirinko profesinės reabilitacijos programą Druskininkuose. Kol kas Reda čia mokosi siuvimo amato, bet kas gali žinoti, kur ji nutars pritaikyti savo naujuosius įgūdžius. „Nereikia bijoti svajoti ir svajonės tikrai pildosi, bet jas reikia užsiauginti ir išdrįsti veikti“, – šypsosi plungiškė.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
