Moteris sako, kad nors niekada nebuvo religinga ar dvasinga, pradėjo tikėti, kad jos miręs brolis galėjo padėti jai grįžti namo.
Brolis mirė nuo širdies smūgio
56 metų Amanda Prowse visada buvo įsitikinusi, kad kai žmonės miršta, tai yra jų gyvenimo pabaiga.
„Į pasaulį žvelgiu labai praktiškai ir logiškai. Manau, kad esame kaip augalai“, – sakė ji ir pridūrė, kad gyvename, o paskui mirštame, todėl mūsų kūnai nukeliauja į žemę ir mes tampame žemės dalimi.
Tačiau kai staiga mirė jos jaunesnysis brolis Simonas, jo mirtis pakeitė jos suvokimą ir ji nebegalėjo niekaip kitaip paaiškinti to, kas įvyko. Amanda prisiminė tą lemtingą 2022 m. rugsėjo dieną.
„Kai mano vyras Simeonas paskambino ir pasakė, kad Simoną ištiko širdies smūgis, buvau labai sutrikusi. Maniau, kad jis suklydo ir turėjo omenyje mano tėtį, nes maždaug prieš metus jam buvo atlikta širdies operacija. Negalėjau to suvokti.
Simonas visada buvo toks sveikas ir darbingas. Visada apibūdindavome jį kaip nenugalimą. Jis mėgo būti aktyvus. Jis nerūkė, visada vaikščiodavo ir eidavo į žygius. Jam buvo tik 50 metų“, – sakė ji.
Amanda sako supratusi, kad jis mirė, kai paklausė vyro, į kokią ligoninę jį veža, o jis atsakė, kad yra „geriausiose įmanomose rankose“.
„Simonas mirė. Priešingu atveju jis būtų pasakęs, kur man eiti, kad būčiau su juo. Greitosios pagalbos automobilis atvyko po kelių minučių, o medikai išbandė viską, ką galėjo. Su jais buvo net širdies chirurgas ir širdies specialistas, kurie atvyko išgirdę naujieną. Jei kas nors būtų galėję jį išgelbėti, jie būtų tai padarę“, – teigė ji.
Danguje pastebėjo keistą šviesą
Apstulbinta šios žinios, Amanda galėjo galvoti tik apie tai, kaip grįžti pas savo šeimą, skelbiama Mirror.co.uk.
Ji tęsė: „Pasaulis tarsi sulėtintai sukosi. Jaučiau, kad mano kojos man nepriklauso. Esu vyriausia, žinojau, kad mamai ir tėčiui bei Simono dukrai Amelijai reikės, kad būčiau šalia.“
Problema buvo ta, kad Amanda gyveno Ilfrakombėje, Šiaurės Devone, ir turėjo važiuoti daugiau nei 100 mylių iki Bristolio.
„Sėdau į automobilį ir pagalvojau, kad nežinau, ar galiu tai padaryti. Mane ištiko šokas, žinojau, kad nesaugu vairuoti, jaučiant tokį didžiulį sielvartą, bet turėjau pas juos nuvykti. Buvo taip tamsu ir dulksna. Buvo toks prastas oras“, – pasakojo moteris.
Tuomet Amanda danguje pastebėjo keistą oranžinę šviesą, matomą viršutiniame priekinio stiklo kampe.
„Amanda išvydo akimirksnį, kuris matėsi iš tolo: „Tai buvo lyg kibirkštis, lyg fejerverkas. Net nesuabejojau. Tiesiog pagalvojau: „Gerai“. Kai į ją pažvelgiau, ji suteikė man jėgų. Tai mane nuramino. Aš drebėjau, bet kiekvieną kartą, kai jausdavau, kad negaliu to padaryti, pažvelgdavau į šviesą ir ji mane nuramindavo“, – pažymėjo moteris.
Visgi ji vėliau suprato, kad sielvartaudami ieškome atsitiktinumų, kurie mums padėtų. Pavyzdžiui, pamatę baltą plunksną, iš karto manome, kad tai ženklas iš aukščiau. Tačiau moteris iki šiol negali paaiškinti tos mažos oranžinės kibirkštėlės tądien: „Ji buvo su manimi visą kelią namo ir dingo tik tada, kai buvau saugi. Ji man teikia ramybę ir didelę paguodą“.
Gyvenimas
