@Modestas Papasakokite

@Smagūs Tikrai ne. Ir aš mačiau sielą, viduryje baltos dienos. Kapinėse meldžiausi prie savo Tėvelio ir neseniai palaidotos mano Mamos kapo. Staiga kažką pajutau ir pažvelgiau pro petį į takelį tarp ankapių. Už kokių 15-20 metrų tyliai, ramiai ėjo keli žmonės,kurie pasuko prie kapų, buvusių už mano negaros. Tačiau pamačiau einant kažką tokio. Ji atrodė vos matoma, kaip žmogaus ūgio skaidrus, peršviečiamas bespalvis debesėlis, sudaras iš smulkiausių juodos salvos ir baltos spalvos taškelių, toks peršviečiamas, bespalvis miražas . Aukšto vyro silueto , to peršviečiamo debesėlio forma. Buvo lyg paplaukęs trikampis, , bet ne griežtų formų, tiesiog vyriškų pečių ploto ir siaurėjantis į apačią. Supratau, kad jis pamatė mane ir kad eina prie manęs. Meldžiausi prie tėvų kapo, nieko negalėjau padaryti ir nežinojau ką daryti. Pamačiau, kad jis gana greitai ateina, sklendžia prie manęs. Tada užsimerkiau iš baimės, susigūžiau ir iš visų jėgų, visa savo siela, visa savo esybe prisispaudžiau prie maldos kaip prie gelbstinčio stulpo, kaip skęstantis naktį vidury vandenyno prie laivo stiebo, kad nenuplautų į jūrą. Pajaučiau kaip jis pro mane praėjo (per visą stuburą nuėjo elektros srovė- kaip daugybės adatyčių badymai) ir čia pat prie manęs , iš kairės pusės sustojo. Iš visų jėgų, susitraukusi ir susigūžusi, meldžiausi iš visos širdies iš tos baimės ir siaubo. Ir mintyse girdžiu vyišką, inteligentišką balsą, kuris pastovėjęs mirksnį man pasakė telepatiniu būdu" Iš dulkės kilęs dulke virsi". Iš bejėgiškumo iš visų jėgų glaudžiausi prie maldos. Kelias sekundes pastovėjęs, nesulaukęs mano reakciios bendravimui , gal pamatęs mano tragišką baimę, vyriškio dūšia atsitraukė- nuėjo toliau. Atsimerkusi jo nebepajutau. Jei kas man būtų papasakojęs tokius dalykus, pati išsijuokčiau ir sakyčiau, kad žmogui visai negerai su galva pasidarė. Tačiau patyriau ir mačiau aš pati, todėl tikiu sielos buvimu. Kai pats susidursite, o tikrai susidursite, tada suprasite savo baimę susidūrus su nežinomu pasauliu.