• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Gydytoja sakė, tai didelis stebuklas, kad aš likau gyva, bet, matyt, Dievas taip nulėmė, kad buvau dar reikalinga… ir aš tikrai suradau savo pašaukimą“: hospiso savanorių koordinatorė Agnieška apie savo ypatingus gyvenimo iššūkius.

8

„Gydytoja sakė, tai didelis stebuklas, kad aš likau gyva, bet, matyt, Dievas taip nulėmė, kad buvau dar reikalinga… ir aš tikrai suradau savo pašaukimą“: hospiso savanorių koordinatorė Agnieška apie savo ypatingus gyvenimo iššūkius.

REKLAMA

„Po gimdymo man pateko infekcija ir prasidėjo sepsis, – pasakoja Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso savanorių koordinatorė Agnieška. – Gydytoja sakė, kad tai didelis stebuklas, kad likau gyva… bet, matyt, Dievas taip nulėmė, kad buvau dar reikalinga…“

Iš tiesų Agnieškai gyvenime po daugybės iššūkių pavyko atrasti savo pašaukimą. Išaugusi šeimoje su tėvu alkoholiku, ji įgyvendino savo vaikystės svajonę studijuoti mediciną, tapo kineziterapeute ir dviejų gražių vaikučių mama.

Tačiau gyvenime Agnieškai vėliau tekusi našta buvo iš tiesų nelengva – teko su dviem mažais vaikais ilgus metus savo namuose prižiūrėti neįgalųjį vyro brolį, o vėliau ir jo senelį, sergantį onkologine liga, įgyti papildomą specialybę leidžiančią dirbti namuose, kurti savo verslą.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau patirti sunkumai ne tik nesužlugdė jaunos moters, tačiau tik ją užgrūdino ir paruošė svarbiausiai jos gyvenimo misijai ir pašaukimui – koordinuoti hospiso savanorius skatinti savanorystę.

REKLAMA

Vaikystė netoli Vilniaus

„Gimiau labai gražioje apylinkėje netoli Vilniaus, mokiausi kaimo mokykloje, – pasakoja Agnieška. – Nuo pat pirmos klasės buvau labai judrus vaikas. Man viskas buvo įdomu, dalyvavau visuose įmanomuose konkursuose ir sporto varžybose.“

Agnieškos mama dirbo slaugytoja poliklinikoje ir visa šeima buvo ant jos vienos pečių.

„Mano tėvas buvo alkoholikas, tačiau mama labai stengėsi, kad mums nieko netrūktų ir kad mes su seserimi galėtume augti nejausdamos trūkumo,“ – prisimena moteris.

REKLAMA
REKLAMA

Negalėdama išmaitinti šeimos, Agnieškos mama galiausiai buvo priversta palikti slaugytojos darbą ir pradėjo važinėti į Lenkiją ir ten prekiauti.

„Kai mama išvažiuodavo, mes likdavome dviese su sese, – prisimena Agnieška. – Kai tėvas negerdavo – jis mumis rūpindavosi, tačiau jis gėrė vis daugiau, kol galų gale metė darbą ir niekur nebedirbo.“

Agnieškos šeimą tada visiškai išlaikė mama, kuriai tai kainavo labai daug jėgų ir nervų. Baigusi kaimo mokyklą, Agnieška 11 ir 12 klasę baigė Sirokomlės mokykloje Vilniuje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Nuo vaikystės svajojau studijuoti mediciną, – prisimena moteris. – Mano svajonė išsipildė – baigiau mokslus ir įgijau kineziterapeutės specialybę.“

Šeimos sukūrimas

Tiesa, dirbti pagal specialybę Agnieškai teko nedaug, nes ji susituokė ir po metų pradėjo lauktis vaikelio.

„Pažinojome vienas kitą su būsimu vyru nuo pat vaikystės, – pasakoja Agnieška. – Jo mama atsimena, kad kai aš tik atėjau į pirmą klasę, ji parodė ir pasakė: „Ši mergaitė bus tavo žmona“. Taip galiausiai ir atsitiko, ir kartu gyvename jau 20 metų…“

REKLAMA

Ištekėjusi Agnieška po metų pastojo.

Nėštumas buvo gana lengvas, tačiau gimdymas buvo labai sunkus – berniukas gimė pridusęs, nekvėpavo, taigi buvau labai išsigandusi, – prisimena Agnieška. – Tačiau, ačiū Dievui, mano sūnų po keleto sekundžių pasisekė atgaivinti ir jis gimė sveikas, nors ir su širdies yda.“

Tačiau po gimdymo kilo infekcija ir Agnieškai prasidėjo sepsis.

„Gydytoja sakė, kad tai stebuklas, kad likau gyva, – prisimena moteris. – Tačiau, matyt, Dievas nusprendė, kad dar esu reikalinga…“

REKLAMA

Dėl gimdymo ir kūdikio priežiūros, Agnieškai teko kuriam laikui nutraukti kineziterapijos studijas, tačiau paauginus vaiką pavyko šiuos mokslus pabaigti.

Kai Agnieškos sūnus paaugo, moteris pradėjo ieškotis darbo, tačiau pagal specialybę nieko nerado, o be patirties niekas nenorėjo imti.

„Vyras dirbo autoservise ilgas darbo valandas, o mama važinėjo į Lenkiją verslo reikalais, – prisimena moteris. – Vyro mama padėti prižiūrėti sūnų negalėjo, nes pati prižiūrėjo vyro vyresnį brolį, kuris po avarijos tapo visiškai neįgalus. Todėl nedirbau ir savo sūnų auginau pati.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 Po keleto metų Agnieška vėl pastojo ir susilaukė nuostabios dukrelės, kurios visa šeima labai laukė.

Atsižvelgdama į pasikeitusią situaciją Lietuvos darbo rinkoje, moteris nusprendė įgyti papildomą profesiją ir baigė manikiūro kursus.

„Profesionaliai atlikdama manikiūrą galėjau išsinuomoti kirpykloje darbo vietą ir derinti darbo laiką su sūnaus priežiūra, nes jis jau pradėjo lankyti darželį,“ – atsimena moteris.

REKLAMA

Mamos mirtis pakeitė gyvenimą

2013 metais nuo širdies smūgio būdama 58 metų staiga mirė vyro mama. Agnieškos šeimai tai buvo didžiulė permaina ir išbandymas.

„Vyro mama prižiūrėjo po sunkios avarijos tapusiu visiškai neįgaliu vyro brolį, – pasakoja Agnieška. – Ši priežiūra reikalaudavo labai daug dėmesio ir laiko, nes brolio nebuvo galima palikti vieno, o mes abu su vyru dirbome ir turėjome du mažus vaikus, kuriais irgi reikėjo nuolat rūpintis.“

REKLAMA

Pasak moters, jiems tada daug kas siūlė neįgalųjį vyro brolį atiduoti į kokią nors specializuotą įstaigą, kurioje juo rūpintųsi.

„Tų patarimų iš pradžių paklausėme ir pavažinėjome po įvairias Lietuvos neįgaliųjų priežiūros įstaigas, tačiau nieko tinkamo nesuradome, – prisimena Agnieška. – Vienur kainos už priežiūrą buvo labai didelės, kitur matėme, kad priežiūra ir sąlygos buvo nekokios…“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Mano vyras galiausiai pasakė, kad jis negali kažkur atiduoti savo brolį ir išreiškė norą, kad jį globotų mūsų šeima, – dalijasi mintimis moteris. – Aš savo vyrą palaikiau ir pasakiau jam, kad jeigu jis taip nusprendė, aš būsiu su juo ir jam padėsiu.“

Pasak Agnieškos, šis sprendimas ne tik labai suartino jų šeimą, tačiau jis taip pat nepaliko vietos net mažiausiems jų nesutarimams.

„Mes supratome, kad turime vienas kitą ir turime laikytis kartu, – prisimena Agnieška. – Privalėjome pasirūpinti artimais žmonėmis, nepaisant to, kiek tai atimtų laiko ir jėgų.“

REKLAMA

Iš pradžių vyro brolio priežiūrai šeima norėjo pasinaudoti renovuodami vyro mamai priklausiusį seną kaimo namelį, kuris buvo be patogumų ir nebuvo net vandens bei tualeto.

Tame name dar gyveno ir vyro senelis, todėl prižiūrėdama vyro brolį Agnieškos šeima būtų galėjusi tuo pačiu pasirūpinti ir juo.

Tačiau namelio renovacijai netikėtai kategoriškai paprieštaravo vyro giminės.

„Per šeimos susirinkimą mums buvo tiesiai pasakyta: „Jums tame name vietos nėra, pasiimkite tą savo invalidą ir rūpinkitės juo kur norite…“ – su nuoskauda prisimena Agnieška.

REKLAMA

Tačiau nuleisti rankų Agnieškos šeima nesiruošė.

„Tuo metu gyvenome pas mano tėvus, – prisimena moteris. – Neįgaliojo vyro brolio laikyti ten tiesiog nebuvo vietos. Todėl pasitarę su tėvais nutarėme renovuoti šalia jų namo esantį ūkinį pastatą ir iš jo padaryti gyvenamąjį namą, kuris būtų visiškai pritaikytas vyro broliui.“

Šio sumanymo įgyvendinimas užėmė nemažai laiko, tačiau jis šeimai buvo labai naudingas. Šiuo metu visi gyvena kartu.

REKLAMA
REKLAMA

„Statydami namą supratome, kas iš tiesų yra tikri draugai ir nori mums padėti, – dalijasi mintimis Agnieška. – Su jų pagalba jau po metų renovavome namą ir jame apsigyvenome su neįgaliuoju vyro broliu. Kad jam padėtų, mano vyras netgi turėjo palikti savo buvusį darbą, persikvalifikuoti ir pradėti dirbti prie namų.“

Naujos Agnieškos veiklos

Agnieška buvo labai aktyvi, mėgo bandyti naujus dalykus ir norėjo kurti savo verslą.

„Gimus dukrelei, po truputį pradėjau užsiiminėti rankdarbiais ir tas užsiėmimas palaipsniui virto tokiu mano mini verslu, – pasakoja Agnieška. – Įkūriau savo internetinę parduotuvę, o po to atidariau ir nedidelę parduotuvę Vilniuje, kur parduodavau pasiūtas sukneles, proginius drabužius.“

Tačiau tada prasidėjo karantinas ir visi renginiai buvo uždrausti. Suprantama, klientų labai sumažėjo, todėl Agnieška nutarė savo verslą parduoti.

„Man buvo tikrai labai gaila tai padaryti, nes buvau į savo verslą įdėjusi daug laiko, pastangų ir lėšų, – prisimena moteris. – Tačiau kartu jau buvau ir kiek nuo jo pavargusi, nes ten reikėjo nuolat dirbti, priiminėti klientus, pirkti medžiagas. Man nebuvo nei šeštadienių, nei sekmadienių, o tik darbas, darbas, darbas…“

Vaikai jau buvo paaugę, todėl Agnieška buvo pasiruošusi naujiems iššūkiams.

„Taip jau sutapo, kad pardavusi savo verslą tą pačią dieną gavau draugės pakvietimą pabandyti dirbti Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise, – prisimena moteris. – Jau buvau buvusi hospise, nes vyro senelis sirgo onkologine liga. Vienu metu jam buvo jau labai blogai ir tada kreipėmės į hospisą. Ten senelis buvo paguldytas ir prabuvo 3 mėnesius.“

REKLAMA

Agnieška prisipažįsta, kad apsilankymas hospise tada ją labai nustebino.

„Hospise buvo labai jauku ir miela, pasijutome kaip namuose, – prisimena moteris. – Ten gavome visą informaciją, kuri reikalinga onkologiniam ligoniui slaugyti, daug praktinių patarimų, viskas tapo daug aiškiau ir suprantamiau.“

Pabuvus kurį laiką hospise, senelio sveikata pagerėjo.

„Senelis vėl pradėjo pats vaikščioti ir turėjo vienintelį norą – kuo greičiau sugrįžti į gimtuosius namus, – prisimena Agnieška. – Jo tikrosios dukros nenorėjo jo priimti, todėl mums beliko paimti senelį pas save, kur jau slaugėme ir neįgalųjį vyro brolį. Atsivežėme dar vieną funkcinę lovą ir senelis atkeliavo į mano tėvų namus.“

Pažintis su namų hospiso tarnyba

„Atsivežę senelį iš hospiso, buvome globojamos Pal. kun. Mykolos Sopočkos namų hospiso darbuotojų, – pasakoja Agnieška. – Pas mus į namus atvažiuodavo slaugytojos Ana ir Rita, suteikdavo pagalbą seneliui, patardavo mums, kaip jį slaugyti.

Nors ir jau turėjome patirties su vyro brolio slaugymu, pasirodė, kad onkologinio ligonio slauga yra visiškai kitas dalykas ir priežiūros reikia kitokios“.

Agnieškos šeimoje senelis pragyveno dar du mėnesius.

Išbandymai sustiprino santykius

„Mums buvo skaudžiausia, kad nors senelis mirė sausio mėnesį, o prieš tai buvo Šv. Kalėdos ir visi žinojome, kad tai yra paskutinės senelio Šv. Kalėdos, – prisimena Agnieška. – Tačiau nei viena iš senelio dukterų neatvažiavo jo aplankyti netgi paskutinėmis jo gyvenimo dienomis…“

REKLAMA

Tačiau dukros netruko pasirodyti po senelio mirties, kai prasidėjo jo turto dalybos, kurios baigėsi teismais. Seno namo dalijimas baigėsi tikru košmaru, tačiau galiausiai teismas palaikė Agnieškos šeimą.

„Nepaisant visų negandų, tiek vyro neįgaliojo brolio, tiek jo senelio slaugos metu išgyventos patirtys labai sustiprino mano ir vyro, ir visos mūsų šeimos santykius, – dalijasi mintimis Agnieška. – Supratome koks trapus yra gyvenimas ir kaip reikia džiaugtis kiekviena diena, kai esi gyvas ir sveikas…“

Paramos akcijos hospisui

„Po hospiso pagalbos mums ir mes visi palaipsniui įsitraukėme į pagalbą hospisui, renkant lėšas jam išlaikyti, – pasakoja Agnieška. –Tada kaip tik prasidėjo hospiso vaikų skyriaus statybos, o tam reikėjo daug pinigų.“

Agnieška su šeima net 6 metus dalyvavo hospiso paramos akcijoje „Mažoji meilė“.

„Kiekvienais metais vykdavo labdaros koncertas, kurio metu buvo renkamos lėšos hospisui, – pasakoja Agnieška. – Kartu su krikšto dukros šeima aš noriai dalyvavau paramos koncerte ir kaip jo mecenatė, ir kaip pagalbininkė.

Tuo metu dar turėjau savo proginių suknelių verslą, todėl galėjau aprūpinti koncerto dalyvius suknelėmis ir kitokiais aksesuarais.“

Pasiūlymas dirbti hospise

„Kai gavau iš Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso pasiūlymą pradėti dirbti savanorių koordinatore, iš pradžių labai suabejojau, nežinojau, ar sugebėsiu, – prisimena savo dvejones Agnieška. – Tačiau kadangi kaip tik tą pačią dieną uždariau savo verslą, o vakare jau gavau šį pasiūlymą, tai nutariau pabandyti.

REKLAMA

Pasakiau vyrui, kad geriau jau kažką pabandyti ir gailėtis, negu nepabandyti ir gailėtis… Tikrai nežinojau, kaip man seksis šioje man visiškai naujoje ir nežinomoje veikloje, bet norėjau pabandyti.“

Šiuo metu Agnieška hospise dirba daugiau kaip metus ir tikrai nesigaili, kad apsisprendė ir pabandė.

„Hospise aš tikrai atradau save, – dalijasi mintimis moteris. – Aš mėgstu bendrauti, visada buvau aktyvi ir man visada reikėjo veiklos. Hospise aš daug bendrauju su savanoriais ir tikrai jaučiuosi ten atradusi save.“

Moteris prisipažįsta iš draugų ir pažįstamų kartais sulaukianti klausimų, ar jai nebaisu dirbti tokioje vietoje, nes ten mirtis, daug liūdesio, tačiau ji visada atsako, kad buvę jos gyvenimo išbandymai ją darbui hospise gerai paruošė.

„Aš ir mirčių prieš tai buvau mačiusi, ir daug kitų sunkių išgyvenimų patyrusi, todėl puikiai suprantu tiek ligonių, tiek jų artimųjų skausmą ir emocijas, – dalijasi mintimis Agnieška. – Tačiau aš visas savo emocijas stengiuosi laikyti viduje, neparodau, kai man skauda, ar yra sunku…“

Pasak moters, ji dažniausiai išsipasakoja tik savo vyrui.

„Jis visada mane išklauso ir paguodžia, – prisipažįsta Agnieška. – Mes ne tik neturime paslapčių vienas nuo kito, tačiau visada einame vienas pas kitą, kai reikia patarimo ar pagalbos. Pasitikėjimas vienas kitu tarp mūsų yra didžiulis.“

REKLAMA

Pasak Agnieškos, hospisas jai yra nuostabi vieta, kurioje galima apgalvoti savo gyvenimą, įvertinti ar tinkamai jį pragyvenai ir ar kažką vertingo po savęs paliksi kitiems.

Hospiso savanoriai

„Savanoriauti į hospisą ateina labai įvairūs žmonės, – pasakoja Agnieška. – Yra žmonių, kurie gyvenime daug išgyveno, turėjo skaudžias patirtis, neteko artimųjų ir dabar jaučia norą padėti tiems, kurie išgyvena panašias patirtis ir dažnai yra vieniši. Jie supranta, kokio būtent palaikymo šiems žmonėms reikia ir moka padėti jiems nepalūžti.“

Pasak Agnieškos, savanorystė hospise yra medicininė ir ne medicininė.

Savanoriai, norintys dalyvauti medicininėje hospiso savanorystėje ir tiesiogiai padėti hospiso ligoniams jų namuose, yra apmokomi specialiuose kursuose. Ten jie mokomi elgtis su pacientais, išmoksta juos psichologiškai palaikyti ir padėti jiems nepalūžti.

Ne medicininės krypties hospiso savanoriai paprastai įsitraukia  į renginius ir akcijas, kurių metu renkamos lėšos hospiso išlaikymui.

Iš daugiau žinomų iniciatyvų galima paminėti savanorių akciją „Vilties laukai“. Jos metu savanoriai kartu išvažiuoja į gamtą, sodina narcizus, kad primintų visuomenei apie sergančius žmones, laukiančius pagalbos, ir skelbti hospiso idėją.

REKLAMA

Pasak Agnieškos, labai svarbi savanorių pagalbos hospisui dalis yra informacijos apie hospisą skleidimas. Ypač svarbu skleisti šią informaciją žmonėms, kurie apie hospisą nėra girdėję.

„Savanorystė hospise yra nebūtinai buvimas hospise ar ligonio namuose, – pasakoja Agnieška. – Daug gražių darbų nuveikti galima ir savo namuose.“

Pasak savanorių koordinatorės, galima, pavyzdžiui, nupiešti gražių kalėdinių atviručių su draugais savo namuose, pagaminti rankdarbius, kuriuos po to perduoti hospiso pacientams.

Praeitais metais savanoriai taip pat dalyvavo Kaziuko mugėje, kurioje galėjo parduoti savo rankdarbius ir lėšas paaukoti hospisui ir taip pat skleisti žinią kuo hospisas užsiima ir kokia yra galimybė prisidėti prie jo pagalbos.

Visa tai labai padeda skleisti informaciją visuomenei apie Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą kaip apie pagalbos, gailestingumo ir vilties namus, kuriuose ligoniams padedama sunkiausiomis jų gyvenimo akimirkomis.

Tapti Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso savanoriu nėra sunku, tereikia paskambinti Agnieškai į hospisą numeriu  +37064037237 ir pareikšti norą savanoriauti.

Tada būsimas savanoris yra pakviečiamas į asmeninį pokalbį su Agnieška, kuriame ji smulkiai papasakoja apie savanorystės hospise galimybes, jos rūšis, aptaria, kaip ir kokiu laiku savanoris norėtų savanoriauti.

REKLAMA

Po pokalbio savanoris užpildo specialią anketą ir Agnieška jam paprastai dar palieka pora dienų apgalvoti, ar jis tikrai yra apsisprendęs savanoriauti ir tapti hospiso bendruomenės nariu.

„Paprastai tų poros dienų ir nereikia, – dalijasi mintimis Agnieška. – Dažniausiai jau kitą dieną aš sulaukiu iš savanorio skambučio ar SMS žinutės, kad jis jau pagalvojo ir nori tapti savanoriu.“

Po šio atsakymo savanoris yra kviečiamas į hospisą aptarti konkrečių užduočių, kurias jis turės atlikti.

„Paprastai pradedame nuo mažų žingsnelių, – dalijasi mintimis Agnieška. – Kiekvienas gali savanoriauti tiek, kiek jis nori ir gali. Nei vieno nespaudžiame ir neverčiame daryti to, ko jis nenori, kam nėra pasiruošęs ar neturi laiko.

Mielai kviečiu kreiptis visus, kurie nori save pabandyti šioje ypatingoje savanorystėje, kurioje daug savanorių atrado savo gyvenimo prasmę ir pašaukimą.“

Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti ne tik Kristinos mamą, tačiau ir kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.

Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!

Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas

Šaltinis: hospisas.lt

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų