Pasak Anetos, per šiuos metus teko susipažinti su ne viena naujo paciento istorija. Kiekviena jų paliečia ir įsirėžia į atmintį, tapdama savotiška pamoka, kuri priverčia susimąstyti apie gyvenimą ir jo trapumą.
Pal. Kun. Mykolo Sapočkos hospiso istorija Vilniuje prasidėjo 2008 metais, kai įkūrėja ir direktorė, sesuo vienuolė Michaila Rak, atvyko į Lietuvą su misija įsteigti pirmąjį hospisą šalyje.
Tuo metu hospiso idėja Lietuvoje dar buvo mažai žinoma, tačiau ji siekė sukurti profesionalią ir kolektyvinę pagalbą teikiančią įstaigą, kuri taptų vilties ir pagalbos simboliu sergantiems bei jų artimiesiems.
„Būtent 2009 metais per pasaulinę ligonių dieną įvyko minčių lietus, susitikimas, kuris davė startą. Hospisas ėmė kurtis“, – prisimena A. Gurnevič.
Hospisas – lyg antri namai ligoniams
Aneta pasakoja, kad pradžioje hospiso pastatas atrodė visai kitaip, nei dabar. Pastatas, menantis XVI amžių, kadaise priklausė seserų vizitiečių vienuolynui. Jo atnaujinimas ir pritaikymas profesionalios medicininės įstaigos reikmėms pareikalavo milžiniško darbo ir pastangų.
Šiandien šis rekonstruotas pastatas yra ne tik gražus, bet ir atitinka visus reikalavimus, kad galėtų teikti kokybišką pagalbą sergantiems. Kaip sako pašnekovė, tai yra namų aplinkos, namų saugumo ir profesionalios pagalbos tiekimas.
„Gerų žmonių dėka pavyko 2012 metais atidaryti hospisą, įvyko jo pašventinimas. Medicinos personalas turėjo baigti kolektyvios pagalbos mokymus ir visiškai duris atvėrėme 2013 metų vasarį. Šis mėnesis simboliškas, nes vasario 11 d. yra švenčiama pasaulinė ligonių diena ir nuo tada mūsų hospiso veikla prasidėjo“, – istoriją atskleidžia moteris.
Jos teigimu, pacientams yra teikiama pagalba tiek hospise, tiek ir namų sąlygomis. Hospisas turi kelias komandas, kurios važiuoja pas pacientus ir teikia profesionalią pagalbą. Be to, ji pažymi, kad be etatinio personalo, yra didelis savanorių indėlis, kurie prisideda prie hospiso veiklos, yra apmokomi, paruošiami tarnystei.
Vis tik, dažniausiai į hospisą atvyksta žmonės, sergantys onkologinėmis ligomis, kurie išgirsta, kad gydymo būdų nebėra, belieka tik paliatyvioji pagalba (ligonio, sergančio nepagydoma, progresuojančia liga, priežiūra, – tv3.lt).
„Tai yra užduotis žmonėms, dirbantiems paliatyvioje srityje – būti „apsiaustu“ sergantiems asmenims bei jų šeimoms, kurioms reikia pagalbos, paramos ar žmogiško buvimo šalia, kuris yra labai reikalingas“, – priduria ji.
2020 metais atvertas vaikų hospiso skyrius, kuris buvo iškilmingai pašventintas. Šiame skyriuje teikiama ne tik medicininė, bet ir socialinė, dvasinė bei psichologinė pagalba vaikams.
Taip pat kineziterapeutai dirba tiek su vaikais, tiek su suaugusiais, užtikrindami visapusišką pacientų priežiūrą ir reabilitaciją.
Stengiasi suteikti geresnę dieną nei praėjusi
Pal. Kun. Mykolo Sapočkos hospiso stacionare vienu metu gali būti prižiūrimi 26 asmenys. A. Gurnevič teigimu, hospise nuolat yra apie 20 suaugusiųjų, tačiau skaičius kita.
„Šiuo metu 6 vaikučiai yra stacionare, namų sąlygomis irgi turime virš 20 pacientų, kuriuos lanko komandos ir teikia pagalbą namuose“, – priduria pašnekovė.
Pasak moters, tai darbas, turintis savo iššūkių, nes visada lydi suvokimas, kad pacientas iškeliaus į amžinybę, tačiau dažnu atveju hospiso darbuotojai, esantys šalia, tampa šviesuliu pacientams, o galimybė suteikti jiems orias sąlygas skaičiuojant savo paskutines dienas viską atperka ir suteikia motyvacijos tęsti darbus
„Turime šūkį: „Viltis neįmanomą padaro įmanomu“. Kai sunku, reikia perteikti viltį, kad pacientas jos neprarastų, turėtų vis geresnę dieną, be skausmų, ir galėtų šypsotis ir džiaugtis“, – sako ji.
A. Gurnevič teigimu, vaikų tarpe dažniau pasitaiko neurologinių ir genetinių ligų, kurios drastiškai pakeičia tiek mažųjų pacientų, tiek jų šeimų gyvenimą, tuo tarpu suaugusieji yra įvairaus amžiaus – 27, 37, 47 metų. Spektras labai platus, o tarp pacientų, pasak jos, buvo ir šimtametis vyras.
„Liga nesirenka, o onkologine liga suserga vis jaunesni žmonės. Kiekvienas mūsų pacientas yra atskira istorija ir gyvenimo, ir ligos kelio. Pacientai yra skirtingose susitaikymo su liga stadijose, kurią turime atpažinti ir padėti susitaikyti su situacija ir kovoti dėl kiekvienos dienos“, – pabrėžia pašnekovė.
Moteris taip pat pridūrė, kad pacientams hospise leidžia viską ir stengiasi pildyti svajones tiek, kiek gali. O sergančiųjų svajonės dažnai būna be galo paprastos...
„Turime virtuvę ir būna, kad pacientas užsimano bulvinių blynų, pasako personalui ir jie tai įgyvendina.“
Be to, pasak jos, yra buvę, kai moteris norėjo pasidaryti pedikiūrą, o savanoriai viską kuo greičiau suplanavo ir norą išpildė.
Pacientai šypsosi, nepaisant sunkios būklės
Pasak Anetos, vidutiniškai ligoniai hospiso stacionare praleidžia apie 30 dienų – mėnesį. Kai kurie pacientai išbūna tik kelias dienas, kiti – kelias savaites ar porą mėnesių.
„Daugumai pacientų, kurie atkeliauja pas mus, čia yra paskutinioji gyvenimo stotelė. Personalas puikiai supranta, kad mes su tuo žmogumi keliausime iki pat jo gyvenimo pabaigos. Žinoma, kartais yra sudėtinga atsiriboti, bet svarbu rasti jėgų ir neprisirišti per daug.
Ypač, kai asmuo hospise yra ilgesnį laiką, tu susipažįsti, jis tampa lyg šeimos narys, bet reikia apsaugoti save, nes tai yra emociškai sunku, jei tu labai prisiriši prie žmogaus“, – apie darbo sunkumus prabilo pašnekovė.
Vis tik, moters teigimu, labiausiai paliečia atvejai, kai mato savo bendraamžius arba pora metų jaunesnius ar vyresnius žmones, kurių gyvenimo kelias artėja link pabaigos.
„Bet pacientų veiduose dažnu atveju matai šypseną, nepaisant jų sunkios būklės. Tai guodžia ir duoda stimulo“, – sako Aneta.
Paklausta apie įsimintinas istorijas per visą hospiso veiklos laikotarpį, moteris paminėjo, kad tokių yra ne viena. Ji prisiminė Martyną, jauną pacientą, kurio laidotuvės vyko pokalbio metu.
„Martynas buvo paliestas ligos, kuri vadinosi šoninė amiotrofinė sklerozė – tai liga, kurios eigoje atrofuojasi raumenys ir ilgainiui žmogus nebegali judėti savarankiškai. Jis dar pradžioje galėjo ką nors pasakyti, bet vėliau liga progresavo. Jis nejudėjo, bet šiuolaikinių technologijų dėka galėjo akimis valdyti kompiuterį.
To priedėlio dėka jis buvo aktyvus socialiniuose tinkluose, dalijosi forume apie savo ligą. Vienai moteriai, kuri parašė, kad serga ta pačia liga, jis išsiuntė savo priedėlį.
Būdamas nejudantis, jis rašė savo atsiminimų knygą akimis su savanoriais, bičiuliais. Žavu ir neįprasta, jam pavyko įkurti paramos labdaros fondą, kuris skirtas padėti žmonėms, sergantiems ta pačia liga“, – su šypsena įkvepiančią istoriją prisimena Aneta.
Atskleidė, kaip šv. Kalėdos švenčiamos hospise
Šventiniu laikotarpiu ypatingai daug džiaugsmo suteikia tai, kad krūva žmonių nori įvairiais būdais prisidėti prie hospiso veiklos arba savanoriauti.
„Džiaugiamės ir tais, kurie ateina prasidedant Adventui. Visada prieš Kalėdas stengiamės sukurti šventinę atmosferą pacientams“, – priduria ji.
Šiais metais A. Gurnevič džiaugiais draugių būriu, kurios sugalvojo nupirkti Kalėdų eglutes į hospisą ir jas papuošti, norėdamos prisidėti ir įnešti indėlį:
„Jaunimas daro šventinius atvirukus, džiugu, kad žmonės yra jautrūs, atviri ir nori padėti. Galbūt šventinis laikotarpis prieš Kalėdas paskatina būti geresniais.“
Paklausta, kaip hospise švenčiamos Kalėdos, pašnekovė atskleidė, kad didesnėje salėje per Kūčias paruošiamas Kūčių stalas su tradiciniais patiekalais ir visi, kurių būklė tai leidžia, susitinka prie šventinio stalo.
O tie, kurių būklė neleidžia kartu susėsti prie bendro stalo salėje, šventes švenčia palatoje – jiems taip pat paruošiami Kūčių patiekalai, o juos aplanko šeima: „Pacientai laukia šv. Kalėdų, džiaugiasi.“
Prisidėti gali kiekvienas
Prie Pal. Kun. Mykolo Sapočkos hospiso veiklos galima prisidėti finansine pagalba. A. Gurnevič sako, kad tai yra svarbu ir pakankamai sudėtinga, nes 50 proc. veiklos išlaidų hospisas turi pasidengti pats, o kitus 50 proc. gauna iš ligonių kasų, tam, kad galėtų teikti daugiadisciplinę, kokybišką pagalbą pacientams.
Be to, taip pat galima prisidėti fiziškai tampant hospiso savanoriu, pasirenkant tą sritį, kurioje savanoris jaustųsi geriausiai.
Trečioji rūšis yra įsitraukimas į viešinimą, sklaidos veiklą, organizuojant įvairius labdaros koncertus ar renginius: „Kviečiame prisijungti prie savanorių gretų.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
