Aneta pasakojo, kad dirba siuvėja, tad jos biuras – namai. Kadangi moteris didžiąją dalį savo laiko leidžia būtent čia, tapo natūralu pasirinkti uošvį slaugyti namuose.
Pradėjus kalbėtis apie uošvio būklę, Aneta akcentavo, kad jis vaikšto. Tiesa, pasak jos, tai atnešė tiek pliusų, tiek minusų.
„Kai ligonis guli, tu žinai, kad jis vienoje vietoje ir vienintelė grėsmė ta, kad jis iškris iš lovos. Vis tik, kai jis yra vaikščiojantis, tu jo neuždarysi namuose.
Kadangi gyvename nuosavame name, jis išeina į lauką, o dar ne taip seniai jis ir rūkė. Ilgainiui supratau, kad reikėtų nutraukti jo rūkymą, nes situacija tampa nebekontroliuojama.
Uošvis vis pamiršdavo, kad rūkė, tad vos parūkęs vieną cigaretę, tuoj pat eidavo rūkyti kitos. Nuo per dažno rūkymo jam ėmė pasireikšti agresija, nerimas, nes cigaretės jį labai sudirgindavo.
Man pavyko su juo pasikalbėti ir nutraukti rūkymą. Ką galiu pasakyti, kad su ligoniu svarbu vis bandyti, imtis naujų sprendimų, bandyti prisitaikyti prie jo būklės“, – pasakojo ji.
Sunkiausia – naktimis
Pradėjus kalbėtis apie tai, kas yra sunkiausia prižiūrint garbaus amžiaus uošvį, Aneta tikino, kad tai – paskutiniais mėnesiais prasidėję uošvio prabudimai naktimis.
Ji pasakojo, kad tuomet uošvis pradeda blaškytis, o tokie prabudimai naktimis paskutiniu laiku ėmė dažnėti.
„Jis pradėjo keltis naktimis, o kai jau pamatau, kad atsisėdo, suprantu, kad dabar ieškos rūbų apsirengti. Jeigu pamatau, kad jis atsigulė – viskas gerai, gali eiti miegoti toliau.
Jis nesupranta laiko, valandų, jam jau nebesvarbu, už lango tamsu ar šviesu. Na, o paskutines dvi savaites jis atsibusdavo ir keldavosi po du-tris sykius per naktį“, – atskleidė Aneta.
Ji pasakojo, kad tuomet tenka nueiti iki uošvio, jį nuraminti ir paprašyti vėl atsigulti. Visgi, jeigu šalia jo yra sudėti drabužiai – tuomet uošvis nori apsirengti jais ir išeiti.
Šiuo metu Aneta dalijosi, kad bando pergudrauti uošvį ir paimti iš jo drabužius prieš naktį. Vis tik, tuomet šis jaučia stresą ir nesupranta, kur jo drabužiai.
„Tada jam būna šokas, kur dingo jo rūbai. Visgi, po kurio laiko jis vėl pamiršta, kur jie, ir tenka vėl priminti. Kaskart situaciją išgyveni iš naujo.
Iš tiesų, tai reikalauja daug kantrybės ir susikaupimo. Situaciją pablogina ir tai, kad jis silpnai girdi, tad tenka rėkti. Kai rėki, balso tembras keičiasi ir turi atitaikyti intonaciją, kad neskambėtų piktai“, – niuansais dalijosi ji.
Pasitelkia pagalbines priemones
Pokalbio metu Aneta atskleidė ir dar vieną įdomybę – ji į pagalbą prižiūrint uošvį pasitelkia slaugės pagalbą ir išmaniąsias technologijas.
Visų pirma, ji papasakojo apie technologijas. Aneta tikino, kad jos namuose kameros įrengtos tiek namo viduje, tiek lauke, o tai labai padeda jai matyti, ką veikia uošvis.
„Kadangi mes gyvename antrame namo aukšte, man nereikia nuolat būti šalia jo, kad matyčiau, kokia yra padėtis, nes kartais jam užeina nerimas, jis pradeda ieškoti žmonių.
Jeigu jis blaškosi, tuomet aš jau ateinu pasirodyti, kad esu šalia. Kartais jis apskritai nebesupranta, kur yra, nes jam atrodo, kad čia kita aplinka, kažkas jį atvežė, tad ateinu pasikalbėti ir jis nurimsta.
Kameros mums padeda jį stebėti, žinoti, kada prie jo prieiti, tai suteikia laisvės mums“, – išmaniu sprendimu pasidalijo pašnekovė.
Taip pat ji pasakojo, kad labai didelę pagalbą suteikia slaugytoja, kuri ateina kasdien ir praleidžia dvi valandas su uošviu.
Pasak jos, tai – puikus sprendimas, nes savivaldybė remia šias paslaugas, dėl to jos kainuoja labai nedaug:
„Aš jos paslaugas užsisakiau tam, kad turėčiau visiškai laisvą galvą ir galėčiau tiek pailsėti, tiek susitvarkyti reikalus. Taip pat dar ir dėl to, kad ši su juo užsiimtų, kad jis nebūtų visiškai vienas.
Slaugytoja žaidžia su juo kortomis, o jeigu mato, kad kortos jam nelabai patinka, žaidžia šaškėmis.“
Aneta pasakojo, kad jeigu būna geras oras, slaugytoja kartu su uošviu taip pat išeina į lauką pažaisti su kamuoliu. Jie namo kieme turi krepšinio lentą, kuri pritaikyta taip, kad uošvis galėtų mėtyti kamuolį.
„Jis kone valandą per dieną pražaisdavo, o ir kamuolį mėto taikliai, tad greičiau kiti pavargdavo jam kamuolį padavinėti, nei jam žaisti atsibosdavo“, – juokėsi Aneta.
Pasidalijo auksiniu patarimu
Paklausta, kaip tvarkosi su krūviu ir kokiu būdu atsipalaiduoja, Aneta šyptelėjo – ji skiria savo dėmesį kūrybai. Moteris pasakojo, kad siuvėjos amatą ji panaudojo išskirtinių gėlių kūrybai.
„Kūryboje matau džiaugsmą, ji man leidžia atsipalaiduoti. Niekuomet nežinai, ką pavyks sukurti, tad į priekį veda ir smalsumas, ką šįkart pavyks pagaminti“, – sakė pašnekovė.
Baigiant pokalbį, Aneta pasidalijo patarimu, skirtu tiems, kurie taip pat prižiūri garbaus amžiaus artimuosius. Ji pasakojo, kad svarbu nepamiršti, kad prižiūrimas artimasis jau yra ligonis.
„Svarbiausia yra kantrybė. Kitas dalykas, dažnai, kai tai yra mūsų artimasis, mes turime perjungti programą ir suprasti, kad jis jau nebe toks žmogus, koks buvo anksčiau, jis – ligonis.
Dėl to mes negalime kažko iš jo reikalauti, negalime kelti balso dėl to, kad jis kažką pamiršo. Juk visam tam yra priežastis“, – dėstė ji.
Taip pat pašnekovė siūlė visuomet pagalvoti apie naujus sprendimus ir išeitis, kurios galėtų pagelbėti prižiūrint artimąjį.
Pasak jos, išmaniosios technologijos išties gali palengvinti priežiūrą, o nuo to lengviau taps ne tik prižiūrintiems asmenims, bet ir senjorui:
„Svarbu nebijoti priimti vis naujų sprendimų atsižvelgiant į ligos būseną – tai palengvina gyvenimą tiek jums, tiek artimajam.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
