Tačiau apie viską nuo pradžių. Prieš porą metų Matas galėjo svajoti apie vestuves, džiaugtis stabiliu darbu, ir tuo, kad jau greit pavyks įsigyti butą, kuris būtų tapęs judviejų su širdies drauge namais. Bet visas jo gyvenimas pasikeitė per vieną akimirką.
Tuo metu Matas dirbo įmonėje, kuri teikė elektronines-inžinerines paslaugas. Lemtingą 2019 metų rugpjūčio 25-osios vakarą Matas su kita kolega Lentvario geležinkelio stotyje turėjo atlikti elektros linijos montavimo darbus. Tai nebuvo pirmas kartas, kai jie atliko šitą darbą. Pats Matas įmonėje dirbo jau ne vienerius metus.
Dažniausiai tekdavo dirbti su nauja elektros linija, kai stulpai, ką tik būdavo pastatyti, o elektra dar nepajungta. Bet kartais, kaip ir tą lemtingą naktį, tekdavo dirbti jau su veikiančia elektros linija, kuri būdavo išjungta.
Šiuos darbus tekdavo daryti naktį, kad nereikėtų stabdyti traukinių eismo. Tąkart praleidę paskutinį traukinį, Matas su kolega bokšteliu pakilo iki laidų ir darbai prasidėjo – kolega rankomis laikė vielą, o Matas viena ranka dar valdė ir bokštelį. Staiga – blyksnis, po kurio Mato gyvenimas jau nebebus toks pats.
Eilinė darbo diena
„Mano gyvenimas prieš tai lyg ir gerai atrodė. Turėjau planų, lyg ir viskas sekėsi, taupiau pinigus, planavau butą įsigyti, gal net ir šeimą pradėti, nes buvau ne vienas. Ėjau kažkaip link to ir atrodė, kad viskas sekasi“, – sako Matas.
Vyras pasakoja, kad jo prisiminimai, kas vyko prieš nelaimę, migloti, tačiau kai kas atmintyje vis dėlto įstrigo.
„Prieš nelaimę atsiminimai yra migloti, bet vis tiek atsimenu daugiau nei po jos. Bet buvo standartinė situacija – toks pats darbas, taip pat naktį, su tais pačiais žmonėmis atvažiavome į darbo vietą. Praktiškai, kaip kiekvieną naktį. Tai nebuvo pirmas kartas, kai dirbome su pajungta elektros linija. Šitame objekte, kuriame dirbome, esame buvę ir anksčiau, bet elektros linijos visada buvo išjungtos“.
Kas įvyko po to, Matas žino tik iš bylos ir kitų kolegų pasakojimų. Bokštelyje jiedu su kolega gulėjo ant grindų, kai juos avariniu būdu nuleido žemyn. Jo kolega mirė vietoje, o, pasak pasakojimų, Matas dar sugebėjo atsistoti ant kojų, tačiau pats to neprisimena.
Kai Matas pramerkė akis ligoninėje, jo galvoje buvo įstrigęs vienas vaizdas – kolega, su kuriuo buvo bokštelyje, guli ant žemės paguldytas ant nugaros.
„Ligoninėje pabudus toks vaizdinys buvo išlikęs galvoje. Nelabai supratau konteksto, kodėl taip, bet kažkodėl aš jau žinojau, kad jam baigėsi labai negerai. Gal girdėjau kažką, pats to nesuprasdamas, gal pasąmonėje atėjo suvokimas. Kaip ir žinojau, kaip ir nežinojau. Kai man pasakė apie jį, pasakiau, kad žinau. Kai paklausė, iš kur žinau, pasakiau, nežinau iš kur, bet žinau. Vėliau jau prabudus laukė ir kiti išgyvenimai“, – sako jis.
Gydytojai buvo optimistiški
Nors Matas patyrė itin sunkius sužalojimus, o labiausiai nukentėjo jo rankos, tačiau gydytojai iš pradžių nepiešė vyro ateities tamsiomis spalvomis – gydytojai tikėjo, kad rankas dar galima išgelbėti.
„Man gydytojai sakė, kad bandys išgelbėti ir dešinė ranka daug žadanti. Praktiškai, patikino mane, kad pavyks ją išgelbėt. O su kaire yra labai prastai, bet mes bandysime. Su tokiomis optimistiškomis mintimis jie mane gydė, bet aš jau pats mačiau, kad nieko nebus.
Ligoninėje du kartus iš kairės rankos smarkiai nukraujavau ir mačiau, kad iš jos nieko nebus. Su tuo susitaikiau jau anksčiau, o su dešine... buvo kitas susitaikymas. Man visada buvo svarbiausia pasveikti ir išeiti iš ligoninės“, – sako Matas.
Po savaitės ligoninėje kairę ranką visgi teko amputuoti, o dar po daugiau nei savaitės medikai pranešė, kad vis dėlto ir dėl dešinės rankos nebegalima nieko padaryti. Pats Matas sako, kad šią žinią priėmė ramiai ir net pats nežino, iš kur rado stiprybės visą tai ištverti.
„Aš nelabai žinau, kaip paaiškinti. Aš nežinau, kas man suteikė tos stiprybės, bet aš gana lengvai susitaikiau. Nežinau net kaip įvardinti tą dalyką, kuris padėjo man gulint ligoninėje, kas man buvo svarbiau už rankas tada. Tiesiog reikėjo ir susitaikiau. Net pats nesuprantu, kaip aš taip sugebėjau“.
Viltis – bioninės rankos
Po keturių mėnesių praleistų ligoninėje Matui prasidėjo reabilitacija, kuri jam padėjo ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
„Reabilitacijoje aš atsiguliau į palatą su kitais panašaus likimo žmonėmis, bet tokio kaip aš jie nebuvo matę. Daugumai buvo dėl tam tikrų priežasčių amputuotos kojos. Tuo metu jaučiausi lyg būčiau savo vietoje, nes mes vieni kitus supratome ir palaikėme. Man patiko, nes buvo ir maistas skanus, ir draugų susiradau, ir visos treniruotės, mankštos. Tikrai jaučiausi, kad atsigavau“.
Reabilitacijos metu Matui bandė pritaikyti rankų protezus, kurie atliktų ne tik estetinę, bet ir praktinę funkciją, tačiau valstybės finansuojami protezai buvo sunkūs ir nepatogūs.
„Iš tikrųjų, kai prisitaikiau ir pripratau naudotis tuo, kas man liko iš rankų, tie protezai man ir atlieka tik estetinę funkciją, nes praktikoje jie man iš tikrųjų trukdo. Sakyčiau, kad jie per daug primityvūs“.
Vėliau vyras sužinojo apie Martyną Girulį, kuris turėjo bioninę, vadinamą, roboto ranką. Susisiekus su Martynu, gavo ligoninės Vienoje, kuri gamina šiuos smegenų impulsais valdomus protezus, kontaktus ir nusprendė eiti tuo pačiu keliu.
Įmonė atsisako padėti
Matas praėjusių metų kovą išvyko į Vieną pasikonsultuoti. Tą kartą už jo ir jo draugės lėktuvo bilietus, viešbutį, sumokėjo įmonė, kurioje Matas dirbo.
„Pagal dabartinę sąmatą dešinės rankos bioninis protezas kainuotų apie 210 tūkst. eurų, tačiau man reikalinga papildoma operacija, kuri kainuoja dar 60 tūkst. Eur – į alkūnkaulį įsukti implantą, ant kurio specialiai tada montuosis ranka, nes už alkūnės yra per trumpa galūnėlė ir be implanto man ribotų judesius, būtų pačiam nepatogu. Su implantu ir rankos primontavimas būtų paprastesnis ir judesių man nevaržytų, todėl viskas taip pabrangsta. Kairės rankos protezas dar brangesnis, nes ji yra daug trumpesnė, nėra alkūnės sąnario.
Man teko Austrijoje išbandyti ir pavaldyti tokią ranką. Man ant rankos buvo uždėję sensorius su laidais ir pagal signalus tiesiog aš ją valdžiau. Mane tai labai nustebino, nors atrodo buvau ir matęs, ir skaitęs apie tai, bet gyvai pamatyti tai buvo fantastika. Austrijoje šiuo metu laukia, kada aš turėsiu finansų ir kada bus galima padaryti operaciją“, – sako Matas.
Tačiau po šio vilčių teikiančio apsilankymo įmonės pagalba baigėsi. Išgirdusi, kad Mato dešinės rankos protezui ir operacijai reikės 270 tūkst. eurų suma darbovietė pasakė, kad padėti niekuo negali. Negana to, iki šiol įmonė neigia bent mažiausią savo kaltę ir viskas sprendžiama teismų keliu, kurio galo nematyt.
„Teismų pabaigos tikrai nesimato. Viskas ir tęsiasi apie pusantrų metų. Žinome, kad byla buvo paruošta, perduota į teismą, kuris vėl grąžino prokurorui patikslinti. Įmonė lyg ir padėjo, lyg ir geranoriški buvo, leido suprasti, kad padės, bet išvykimas į Austriją buvo paskutinė pagalba“.
Svajoja apsirengti pats
Pats vyras sako, kad dabar visas jo gyvenimas sukasi tėvų namuose – jis keliasi su tėvais, kartu pavalgo, o vėliau jiems išėjus į darbą lieka vienas.
„Kompiuteriu naudotis galiu, man jį pritaikė. Telefonu taip pat. Tokios ir mano dienos – dažniausiai praleidžiu prie kompiuterio, domiuosi technologijomis. Per pietus laukiu, kol mama pareis ir vėl pavalgysime.
Aišku, pasportuoju dar, nes reikia pratimus daryti, kad palaikyčiau, nes kairė ranka yra praktiškai nenaudojama ir raumenys sunykę, todėl reikia palaikyti jos tonusą. Skaitau dar. Laukiu, kol tėvai grįš iš darbo, o jeigu oras geras, išeiname į lauką pasivaikščioti“.
Matas, paklaustas, ką svajoja padaryti gavęs bioninę ranką, atsakė patį paprasčiausią veiksmą, kurį daugelis atliekame kasdien net ne vieną kartą ir apie tai nesusimąstome.
„Smagiausia būtų tai, kad galėčiau padaryti paprasčiausią dalyką – apsirengti ir išeiti iš namų pats. Nebūčiau labiau priklausomas nuo kitų, o daugiau nuo savęs. Svajoju, kad gavus rankas, atsiras galimybės išeiti į lauką. Galvoju, kad norėčiau pasimokyti, pakeisti kvalifikaciją. Susirasčiau naują darbą, šįkart mielą širdžiai. Aišku, šeimos norėčiau. Paskutiniu metu atrodo, kad jau trisdešimt metų, o dar savo šeimos ir savo nieko neturiu. Atėjo jau tokios mintys, kad gal jau reiktų“, – pokalbį užbaigia Matas.
Bioninės rankos leistų Matui ir vėl gyventi pilnavertišką gyvenimą. Jeigu norite prisidėti prie vyro svajonės išsipildymo, tai padaryti galite skirdami 1,2 procento nuo pajamų mokesčio Mato Gudauskio labdaros ir paramos fondui, įmonės kodas 305715171 arba pervesti norimą sumą į fondo sąskaitą Luminor bank, AB, sąskaitos Nr. LT414010051005531665. Taip pat PAYPAL: [email protected]
