Nurimus nugalėtojos dėmesiui, moteris iš viešumos pasitraukė. Per šį dešimtmetį ji pasikeitė kardinaliai: iš šelmiškos merginos virto elegancija spinduliuojančia moterimi, ištekėjo už verslininko V. Semeniko ir atsidavė senai pamėgtai veiklai – tapybai.
Tačiau Skaistė Semenikė jau daugelį metų yra įsitraukusi ir į geranorišką veiklą, apie kurią daugelis net nežino. „Ir duodama šį interviu nesijaučiu labai gerai. Daugelį metų tai dariau tyliai“, - nuoširdžiai ir šiek tiek kuklindamasi pokalbį pradeda moteris.
Darbai pritraukia išskirtinumu
Dailė ir menas moterį lydėjo jau nuo pat vaikystės dienų. Ji baigė Klaipėdos dailės mokyklą, o ir dar dabar jos mamos namuose galima rasti senų S. Semenikės darbų.
Žvilgtelėjus į kurtus jos darbus, akį iš tiesų greitai pritraukia ryškios paveikslų spalvos, įdomūs siluetai, o kartais net ir šypseną sukeliantys tapybos sprendimai. „Jei pastebėjote, mano darbai yra gana sarkastiški“, - juokiasi S. Semenikė.
Kūrėja pripažįsta, kad paveikslų idėjos jai gimsta tikrai ne iš fantazijos, o iš paprastų aplinkoje vykstančių veiksmų.
„Sunkiausias darbas yra sugalvoti idėją. Jos man dažnai gimsta iš aplinkos, išgyvenimų, melagysčių, išdavysčių... Na žinote, mes moterys – kupinos jausmų ir išgyvenimų“, - šmaikščiai pasakoja S. Semenikė, tačiau surimtėjusi priduria - „Niekada nežiūriu į kitus ir nekopijuoju. Net sugalvojusi idėją ir pasidariusi jo eskizą, pasižiūriu internete ar niekur panašaus nėra. Man patinka būti išskirtine“.
Tapyba moteriai šiandien yra pagrindinė jos veikla. S. Semenikė kupina optimizmo pasakoja, kad šiandien labai daug žmonių pyksta ant pasaulio, sėdėdami namuose, anot jos – visada geriau yra kažką daryti ir bandyti kurti.
„Kuriu paveikslus, reprodukcijas, darbo knygas ir įvairias užrašines. Ne kiekvieną dieną žmonės perka paveikslus. Galima pritapyti daug paveikslų ir sėdėti namuose, bet vis sugalvoju kitokios veiklos – skatinti pirkti meną“, - sako ji.
Ilgai darbus darė tyliai
Vargu, ar daugelis žmonių žino, kad S. Semenikė jau daugelį metu užsiiminėja ir geranoriška veikla. Ji jau daug metų stengiasi bendradarbiauti su įvairiomis organizacijomis.
„Šia veikla užsiimu gana seniai. Būtent su proto negalia turinčiais žmonėmis man tai pirmieji metai ir kažkas naujo. Anksčiau padėdavau vaikų namams, sutrikusio vystymosi kūdikių namams. Taip aš susipažinau su Viktorija Grežėniene, kuri šiuo metu yra Valakampių socialinių paslaugų namų direktorė“, - pasakoja S. Semenikė.
„Kartą man paskambino Viktorija ir papasakojo, kad jie norėtų nusipirkti mano paveikslus. Ši idėja man nuskambėjo gana smagiai. Tačiau baigus pokalbį, po kelių akimirkų supratau, kad nenoriu iš tokių įstaigų užsidirbti. Gal visų pasaulio pinigų aš neuždirbsiu, bet galiu pabandyti tapyti drauge kartu su šių namų gyventojais“, - savo pradžią socialinių paslaugų namuose prisimena ji.
Vis dėlto moteris pripažįsta, jog socialinių paslaugų namų direktorė V. Grežėnienė iš karto perspėjo ją, kad darbas su tokiais žmonėmis nebus lengvas ir paprastas, o ir pati S. Semenikė nežinojo su kokiomis proto negalią turinčiais žmonėmis jai teks susidurti.
„Pirmą kartą atvykus, mane pristatė kaip dėstytoja (juokiasi). Kartu su šių namų gyventojais dirbome, tapėme paveikslus. Buvo gana nelengva, kas savanoriauja ar kitaip yra susijęs su tokiais žmonėmis, tikrai tai supranta. Tačiau jie tapydami labai atsipalaiduoja – matau jų šypseną ir kaip jie manęs laukia“, - pasakoja ji.
Reikia ne daiktų, o bendravimo
Protinę negalią turintys žmonės į pasaulį ir kartu į meną žiūri kitomis akimis. Tačiau jiems tai ne tik terapija, bet ir savitas būdas išlieti susikaupusias emocijas. O pati S. Semenikė jiems yra sugalvojusi ir tapybos techniką, kuri nebūtų per daug sudėtinga.
„Į meną žiūri jie kitaip. Kartais būna, kad vieną dieną žiūri, o kitą dieną visai ne. Jie natūralūs ir šviesūs žmonės. Jei nenori, jie nepieš, jei spalva nepatiks – jos nenaudos. Dažniausiai aš rodau, ką reikia daryti, bet yra keletas žmonių, kuriems nereikia sakyti, jie supranta techniką ir viską atlieka patys. Kartais sunku išlaikyti jų dėmesį, nes paveikslą nutapyti užtrunka laiko“, - paveikslų gimimo procesą pasakoja moteris.
Būtent šių socialinių paslaugų namų gyventojų nutapyti paveikslai susilaukė gana didelio žmonių susidomėjimo, jie buvo eksponuojami ir miesto savivaldybėje bei įvairiose kavinėse. Dabar paveikslais jau nuklotos daugelis centro sienos, tačiau S. Semenikė nustoti lankyti jų gyventojų tikrai neketina.
„Aš esu prieš vienkartinius nuvažiavimus. Tokiems žmonėms reikia bendravimo. Jie ne vaikai, jie suaugę žmonės. Mes gyvename vieną kartą, o visko sau tikrai nesusigriebsi. Ir tas laikas, kurį praleidi su jais... Jiems reikia ne daiktų, o bendravimo. Taip taip gera, man tai yra tikra gyvenimo pilnatvė“, - nuoširdžiai savo emocijomis dalinasi ji.
Nori pakeisti visuomenės požiūrį
Socialinių paslaugų centras yra įsikūręs netoli nuo moters namų, todėl ji pasakoja, kad laisvu laiku ji mėgsta aplankyti gyventojus, išgerti kavos ir išklausyti jų kasdieninius rūpesčius. Kartu su jais ji kepa picas ar, pavyzdžiui, užsiima mergaitiška veikla – lakuoja merginoms nagus.
Tačiau moteris savo atliekamos geros veiklos nėra linkusi viešinti ir ganėtinai kukliai vertina savo vaidmenį joje. Jos teigimu, geri darbai turi likti paslaptyje. Tačiau kas paskatino ją atsiverti ir garsiai apie tai kalbėti? Ji tikina – privalu keisti visuomenės požiūrį į kitokius nei mes.
„Vien dėl tokių žmonių noriu garsiai kalbėti. Kai kurie aplinkiniai jų bijo, slepia ar net gėdijasi. O savo dabartine veikla siekiu parodyti, kad geriau jau bijokime kaimyno, kuris rezga mums pinkles, bet tikrai ne jų. Galbūt paskatinsiu kažką prisijungti, juos aplankyti, pabendrauti. Galbūt žmonės pradės kitaip žiūrėti į juos. O jų aš tikrai nepaliksiu, kitaip negalėčiau...“, - patikina S. Semenikė.
