„Esu pernelyg jautrus žmogus, negaliu sau leisti politinių diskusijų, beveik nežiūriu televizoriaus, neklausau žinių. Jei pasiduočiau aplink tvyrančiam nerimui, turbūt, negalėčiau kurti“, – sako menininkė.
Prieš mėnesį kūrybą pristačiusi Paryžiaus „Galerie Claudine Legrand“, R. Jusionytė savo tapybos ir skulptūros darbus atvežė į Lietuvą. Nuo kovo 5 dienos Kauno „Parko galerija“ pristato menininkės parodą „Gyvūno dvasia manyje“.
„Mano kūryba yra kvietimas apmąstyti pasaulio harmoniją ir mūsų vietą joje. Gyvūnai mano darbuose nėra tik simboliai, bet ir gyvi veidrodžiai. Juose matome save, savo meilę, rūpestį ir rūpestį pasauliu, kuriame gyvename“, – taip svarbiausią savo parodos mintį apibrėžia menininkė, prieš parodą drauge su jungiškosios krypties psichoanalitike Egidija Šeputyte surengusi diskusiją apie mene atsiskleidžiantį intymų, simbolinį žmogaus ir gyvūno santykį.
Interviu su menininke
Prieš parodos atidarymą Kauno „Parko galerijoje“ su menininke R. Jusionyte kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė, rašoma spaudos pranešime.
– Rūta, pokalbio pradžioje užsiminei apie tai, kad vienintelis dalykas, kurį galime padaryti sujauktame šiandienos pasaulyje, atsigręžti į save. Turbūt, suprantame tai tik patys sulaukę, patyrę išmėginimų. Tavuoju tapo onkologinė liga…
– Susirgau prieš trejus metus, tik metus išgyvenu remisiją, ligos simptomai yra išnykę. Žinoma, kai tokia liga užklumpa, pradedi galvoti – kas nutiko, kas ją sukėlė? Kaip paveikė išgyventas stresas? Kaltės jausmas? Liga man padėjo suprasti, kad turiu save saugoti, tausoti, kad nereikia dėl visko taip stipriai išgyventi, geriau ieškoti ramybės, balanso ir tobulos pusiausvyros. Šios mintys paskatino imtis pokyčių – bėgti iš miesto į kaimą, ieškoti gamtos ir įkvėpti gryno oro. Menininkui deguonis būtinas, jei jis nori kurti.
– Menininkai dažnai kalba apie tai, kad didmiesčiuose susibūrusi kultūros bendruomenė leidžia įkvėpti naujų dalykų, atrasti įdomių formų, bendradarbiauti, patirti kultūrą. Ką tokio kūrybai duoda gyvenimas gamtoje?
– Aš taip dirbu – tiesiog užsidarau savo kūrybos burbule. Gyvenu jame kurį laiką, kuriu, o paskui išeinu iš dirbtuvių, atsikvepiu. Tada keliauju – važiuoju į Paryžių, lankau parodas, stengiuosi pamatyti, išgirsti naujų dalykų. Kartais mano kelionės susijusios su darbu, pati rengiu parodas, lankau kitų, bet lygiai taip pat mielai einu į teatro spektaklius, Avinjone jų – gausa.
Nėra taip, kad mes persikėlėme į visišką kaimą. Gyvename vietoje, kur nepaprastai dera gamta ir kultūra. Iki Paryžiaus – trys valandos traukiniu, nuvažiuoju ir grįžtu tą pačią dieną. Prieš mėnesį Paryžiuje buvau surengusi parodą, važinėjau dažniau. Dabar atkeliavau į Lietuvą, tikrai neužsidarau.
Naujuose savo namuose galiu bet kada išeiti į lauką, esu apsupta medžių, šviesos, netoliese upė. Aplink – daugybė gražių miestelių, važiuoju išgerti kavos, ramiai pasėdėti, pasimėgauti vaizdais. Nebelikę streso, intensyvaus eismo, nereikia skubėti. Turiu komfortą taupyti laiką. Man tai atrodo svarbu. Ir gamta! Kasdien esu gamtoje.
– Gamtos motyvas tavo kūryboje visada buvo itin ryškus. Net gyvendama mieste kūrei valtelėse sėdinčius briedžius ir zuikius. Kaip užsimezgė tavo ryšys su gamta?
– Bet kuriam menininkui, bet kuriam dailininkui gamtos tema yra neišsemiamas kūrybinis šaltinis. Tai, iš ko gali semtis įkvėpimo, idėjų. Nors esu miesto vaikas – visą laiką gyvenau tarp Klaipėdos ir Vilniaus, vėliau išvykau į Paryžių – vis tiek jaučiau gamtos trauką. Negyvenau kaime, bet gamta natūraliai buvo šalia, man jos reikėjo, norėjau ją stebėti. Savo santykį su gamta kūriau per meno prizmę – gyvūnai jame tampa žmogaus metafora. Pastaruoju metu apskritai matau juos mums lygius, įdomu žvelgti į gamtą ir gyvūnus ne iš aukštesnės būtybės perspektyvos, labiau iš lygiateisio santykio. Suvokiu, kad juos reikia ne tik stebėti, bet ir mylėti bei saugoti.
– Ar prisimeni, koks gyvūnas pirmasis atsirado tavo kūriniuose?
– Pirmasis mano kūryboje atsiradęs gyvūnas buvo dramblys. Iš kur jis atėjo, tikrai nežinau, Lietuvoje dramblių juk neturime, nors aš juos visada mėgau. Vėliau, dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metais, radosi zuikis, jis atėjo iš diplominio darbo, kurį kūriau pagal „Alisą Veidrodžių karalystėje“. Negaliu pasakyti, kad šis gyvūnas man ypač artimas, tačiau jo simbolis itin stiprus, susijęs su laiko samprata. Alisos ir bėgančio zuikio įvaizdis puikiai atspindėjo tai, ką norėjau perteikti kūryboje: laiką, atstumą ir jų santykį. Man atrodo, atstumas yra glaudžiai susijęs su savęs suvokimu: kas esu, kaip egzistuoju trimatėje erdvėje. Neabejoju, kad pasitelkus, atrodytų, paprastą, netgi vaikišką metaforą galima perteikti daug gilių prasmių.
– Laikas nuolat kapsi už mūsų nugarų. Vieną akimirką esi Provanse, kitą – jau Lietuvoje. Ką tai kalba apie tave pačią?
– Nesvarbu, kur esu, svarbu idėja. Viskas vyksta čia ir dabar, dabartis yra akivaizdi, tik ją sunku pagauti. Jei laikysimės minties, kad praeities ir ateities iš esmės nėra, tuomet svarbiausia yra būtent ši diena. Net ne filosofine prasme, tiesiog suprantant laiką kaip atstumą. Šiandien šviečia saulė, šiandien mano mintys nukreiptos tam tikra linkme, – šis dabarties suvokimas persmelkia ir mane, ir mano aplinką, ir kūrybą. Nesvarbu, kur esu – Lietuvoje, Paryžiuje ar Ispanijoje, – viskas vis tiek vyksta tuo pačiu metu. Gyvename globaliame pasaulyje, kuriame viskas susiję: internetas, socialiniai tinklai, technologijos. Pavyzdžiui, šiandien kuriu Pietų Prancūzijoje, o mano kūriniai keliauja į Lietuvą. Bet temos išlieka tos pačios – jos universalios. Žmogaus santykis su gamta, su savimi, su kitais. Tai, kaip suvokiame save, aplinką – ar tai būtų karvė, kiaulė, zuikis, ar net mūsų pačių šuo. Kaip sakoma: „Pasakyk, koks tavo požiūris į gyvūnus, ir aš pasakysiu, koks esi žmogus.“
– Ar galima sakyti, kad liga pakeitė tavo požiūrį į dabartį?
– Radikaliai. Kai susiduri su rimta, mirtina liga, natūraliai kyla klausimas: „Oho, štai, dabar esu ties riba. Ką turėčiau padaryti?“ Suvokiau, kad šis išgyvenimas priartina mane prie mirties klausimo: jei egzistuoja mirtis, tai kas yra gyvenimas? Pradėjau gilintis, daug skaičiau, mąsčiau ir supratau, kad mirtis, galbūt, nėra galutinis taškas. Tiesiog akimirka, kai viskas užgesta ir dingsta. Galbūt priešingai – ne pabaiga, o nauja pradžia, nuo kurios galėsime atsispirti? Nieko mes nežinome, supratau tik viena – kuo labiau priartėji prie mirties sąvokos, tuo labiau pradedi vertinti gyvenimą, žmones ir visa, kas tave supa. Manyje užgimė stiprus empatijos jausmas – kai myliu save, myliu kitus.
– Kalbame nebūtinai apie žmones?
– Nesame vieninteliai šios Žemės gyventojai, tiesa? Būtent todėl kyla natūralus klausimas dėl mūsų santykio su kitomis gyvybės formomis.
Prieš trejus metus nebuvau nei vegetarė, nei veganė. Nors dažnai rinkdavausi ekologinį maistą, valgiau viską ir visai nesigilinau. Gijimo proceso metu pastebėjau, kad man visiškai nebesinori mėsos, neliko jokio poreikio, tarsi nebenorėčiau žaisti su kita gyvybe. Vis dėlto, kūryboje nesiekiu kurti pamokslaujančio ar moralizuojančio lozunginio meno, man atrodo, menas neturėtų to daryti. Jis turėtų kelti klausimus, skatinti refleksiją, bet ne diktuoti.
Man svarbu harmoningas žmogaus ir gyvūno santykis, kad žmogus apie gyvūną galvotų ne kaip apie mėsos gabalą lėkštėje, o apie gyvą būtybę, jautrų, jaučiantį padarą. Štai kodėl mano paveiksluose gyvūnai dažnai atrodo gyvi – gali matyti jų žvilgsnį, emociją. Galbūt gyvūnai sąmoningai nesuvokia savo egzistencijos, tačiau jie jaučia skausmą, ryšį. Karvė taip pat yra mama, ji rūpinasi savo veršiuku, jį maitina. Kad sukurtum harmoningą ryšį su gamta, turi suprasti priešybių balansą. Todėl mano kūryboje svarbus ne tik gyvūno skausmas ar kančia, bet ir šviesa, džiaugsmas. Noriu vaizduoti besišypsantį, jautrų gyvūną, kuris gali duoti žmogui kažką vertingo.
Tūkstantmečius gyvenome šalia gyvūnų, jie vis dar egzistuoja mūsų mituose, pasakose, dar atpažįstame jų simbolius, jų esmę.
– Įdomu, kaip gyvūnai atkeliauja į tavo kūrinius? Ar tai – intuityvus procesas, o gal tam tikrų simbolių ieškai sąmoningai?
– Sunku pasakyti, bet tai, turbūt, jie ateina iš pasąmonės. Kurdama nelabai suvokiu, kas pas mane ateina ir kodėl. Analizuoti ir aiškintis galiu vėliau. Turiu drobę, spalvas, vaizdinius, kurie randasi tam tikrą dieną. Iš dėmių, iš pasąmonės išplaukia drambliai, zuikiai, meškinas, liūtas, žirafa ar šuo. O gal ir visiškai fantastinis, neegzistuojantis gyvūnas.
– Ar tavo būsenos, mąstymai, išgyvenimai ir tai, ką patyrei per trejus metus, tiesiogiai veikia kūrybą?
– Greičiausiai, nes mano braižas visiškai pasikeitė, kūryba keičiasi. Ji tapo švelnesnė, šviesesnė, o ir mano personažai pagyvėjo, tapo linksmesni. Atsirado daug pozityvumo – gyvenimas yra gražus, jį reikia mylėti, toks požiūris radikaliai pakeitė kūrybą. Net skulptūrose pradėjo atsirasti spalvų – oranžinės, geltonos, mėlynos, žydros. Žmogus visą gyvenimą eina saulės link. Gimsta ir eina. Savo kūryba aš tos saulės žmonėms truputį atnešu. Tikiuosi.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
