„Lavonai visur. Žmonės gulėjo šalia kiekvieno namo. Niekas jų nepasiėmė“, – ašarodama BBC žurnalistams pasakoja 51-erių Julija Zolotariova.
Dabar, būdama sąlyginai saugiame Kyjive, ji pasakoja šiurpius dalykus apie gyvenimą savo gimtajame mieste, kur baiminamasi, kad gali užklupti neišvengiamas choleros protrūkis. Julija iš Mariupolio pabėgo vos prieš dvi savaites.
„Visi viską prarado. Beviltiškumas. Baimė. Skausmas, – pasakoja ji ir ašaros ima riedėti jos skruostais. – Beveik kiekviena šeima neteko artimų žmonių.“
Nesunku suprasti, kodėl tiek Ukrainos pareigūnai, tiek tarptautinės humanitarinės pagalbos organizacijos mano, kad sąlygos Mariupolyje – idealios greitam ligų plitimui.
„Niekas neišnešė šiukšlių nuo pat karo pradžios“, – sako ji.
Gėrė baseino vandenį
Julija pasakoja, kad švaraus geriamojo vandens nepavyko rasti daugeliui iš maždaug 100 tūkst. Žmonių, vis dar gyvenančių jos gimtajame mieste:
„Mes gėrėme vandenį iš vandens šildytuvo. Iš šildymo sistemų. Vėliau mūsų vyrai nuėjo į sunaikintą baseiną ir iš jo prisėmė chloruoto vandens. Tai viskas, ką turėjome.“
Gyvenimo realybė – tiksliau, egzistavimo – Rusijos okupacijos metu prieštarauja tam, ką Rusijos propaganda kalba apie Mariupolį. Dabar jo gyventojai priversti švęsti tai, kad miestą užgrobė rusų kariai.
Niekingiausias užgrobimo momentas įvyko praėjusį savaitgalį, kai okupantai prie įvažiavimo į miestą ant sovietmetį menančios betoninės sienos nupiešė sveikinimo ženklą. Rusijos vėliavos spalvomis užmaskavo Ukrainos vėliavos spalvas.
Nors Maskva bando pakeisti istoriją, tai žada vargingą ateitį gyventojams, kuriuos Rusija klaidingai teigia išlaisvinusi.
„Rusija čia yra amžinai“, – skelbiama naujai įrengtoje milžiniškoje skelbimų lentoje.
Tai, kad J. Zolotariova sugebėjo pabėgti iš šios pragaro skylės, yra jos dukters Anastasijos, kuri suteikė jai informaciją apie galimą pabėgimo maršrutą, nuopelnas.
Neteko mylimos močiutės
26 metų mergina prieš metus persikėlė į sostinę, kad galėtų pradėti karjerą dirbdama Ukrainos nacionaliniame geležinkelyje. Po karo ji bandė vėl suburti savo šeimą.
Bet tai neįmanoma. Kadangi rusai ne tik sunaikino jos šeimos narius, bet ir nužudė jos močiutę Valentyną.
„Tiesą sakant, jie sunaikino tris kartas, – su pykčiu ir liūdesiu pasakoja Anastasija. Visa tai tik todėl, kad jie mano, kad mes, ukrainiečiai, neturėtume egzistuoti.“
BBC žurnalistai klausė, ar ji žino, kiek pažįstamų žmonių buvo nužudyta nuo invazijos pradžios vasario mėnesį.
„Dvidešimt žmonių, kuriuos pažinojau asmeniškai“, – atsakė ji ir pridūrė, kad sunkiausia susitaikyti su mylimos močiutės mirtimi.
80-metė Valentyna Polišuk mirė kovo 21 dieną. Praėjus beveik trims mėnesiams, jos kūnas vis dar nebuvo rastas. Ir tikriausiai niekada nebus.
Po griuvėsiais – 11 žmonių
Valentynos dukra Julija, Anastasijos mama, prisimena siaubingą akimirką, kai rusai viduryje nakties bombardavo daugiabutį, kuriame gyveno šeima:
„Maniau, kad įvyko žemės drebėjimas, nes viskas drebėjo. Grindys, sienos. Viskas krito. Maniau, kad visi mirsime.“
Pasak jos, raketa visiškai sunaikino tris viršutinius daugiabučio aukštus, o tada ugnis išplito į kitus aukštus.
„Buvo beprotiškai baisu. Mes nuėjome į rūsį, bet pastatas smarkiai degė, buvo labai daug dūmų, – pasakojo ji.
Ji tęsė, kad buvo kone neįmanoma kvėpuoti: „Pasakiau savo mamai: „Mama, išeikime į lauką pakvėpuoti penkioms minutėms. Išeikime iš rūsio“. Ji atsisakė, nes buvo labai pavargusi. Jai buvo 80 metų ir jai buvo per sunku.“
Julija paliko telefonus ir šeimos asmens dokumentus mamai ir pasakė, kad išeina ieškoti pagalbos.
„Kai išėjau, rūsys įgriuvo. Nebuvo jokių būdų juos išgelbėti. Tai buvo pragaras“, – sako ji ir priduria, kad 11 namo gyventojų, įskaitant vaikus, žuvo rūsyje.
Kitame kambaryje sėdėjo 79-erių Mykola Polišukas, registravęs savo duomenis apie gyvenimą mylimame Mariupolyje: adresą, darbą, šeimos narius. Tačiau įraše trūks vieno vardo. Jis – Valentynos, su kuria santuokoje gyveno 52 metus, vyras.
„Atsiprašau, negaliu kalbėti, nes iškart apsiašaroju“, – Mykola užsidengia veidą rankomis.
Priešais jį – vestuvių nuotrauka, daryta Mariupolyje, 1970 m. Tai vienas iš nedaugelio daiktų, kuriuos šeimai pavyko išgelbėti.
