Kartu su vyru ir šunimi ji gyveno Bučoje, dirbo fotografe, o paskui pastojo. Pastaraisiais metais moteris išgyveno smegenų auglio šalinimo operaciją, koronavirusą ir rusų okupaciją. Aštuntą nėštumo mėnesį Darina mieste išgyveno be vandens, elektros ir dujų, nuolat apšaudyta.
„Ukrainskaja Pravda“ su moterimi kalbėjosi apie jos patirtį gyvenant okupacijoje, evakuaciją iš Bučos ir grįžimą namo gimus sūnui. Toliau pateikiamos jos tiesioginės kalbos ištraukos.
Karo pradžia
Kai prasidėjo karas, buvau nėščia. Septinto mėnesio pabaiga–aštunto mėnesio pradžia. Vasario 24 dieną prabudau nuo to, kad išgirdau labai stiprų griausmą. Pagalvojau, kad statybvietėje kažkas nukrito, vėjo nunešė. Net negalėjome pagalvoti, kad prasidėjo karas. Negalėjau patikėti iki paskutinės akimirkos. Visa tai kaip blogas sapnas.
Mes užmigome, o tada pabudau nuo telefono skambučio. Paskambino draugas ir pasakė: „Prasidėjo karas, susiburkite su šeima. Mes su šeima važiuojame pas tėvus. Susiburkite.“
Vyras perskaitė naujienas ir pasakė, kad prasidėjo plataus masto karas. Aš isteriškai nusijuokiau. Niekas to nesitikėjo. (...) Pirmąsias dvi dienas bėgome slėptis. Mums iš karto buvo atjungtas vanduo ir elektra. Bėgti iš septinto aukšto be šviesos nėra labai patogu, ypač su skrandžio problemomis ir po koronaviruso. Todėl ir likome namuose ir slėpėmės ten.
Nusprendėme likti mieste, nes manė, kad Bučai nieko nenutiks. Rusai pirmiausia bombardavo Gostomelį – ten esantį oro uostą. Pagalvojome: „Na, o kaip mes? Nėra čia ko bombarduoti.“ Aš buvau ką tik susirgusi pokoronavirusiniu plaučių uždegimu, todėl kelionė tuo metu man galėjo baigtis blogai.
Be to, aš nenorėjau išeiti iš namų. Tikėjome, kad karas greitai baigsis. Todėl nusprendėme pasilikti, nors mano draugas paprašė greičiau išeiti.
Gyvenimas okupacijos sąlygomis
(...) Jau prasidėjus okupacijai rusai ramiai važinėjo po Bučą tankais ir šarvuočiais. Jie šaudė nuolat – net dėl pramogos. Atėjo snaiperiai ir šaudė žmones. Jie išsiaiškino, kas kur gyvena, ir tyčia nušovė.
Su produktais buvo labai sunku. Žmonės greitai viską sugrėbė. Mano tėvai ir vyras nuėjo apsipirkti. Gyvenamųjų namų komplekse turėjome „Silpo“ parduotuvę, ten pirkome ir maistą. Iš pradžių viskas buvo mokama grynais, kaip padoriems žmonėms. Tada grynųjų nebuvo, bankomatai neveikė, pardavėjai dėl suprantamų priežasčių nedirbo. Reikėjo plėšti.
Mama, kaip ir daugelis moterų, ruošė maistą. Lauke jie padarė lauko virtuvę. Labai sunku gyventi tokiomis sąlygomis, kai neturi vandens, elektros ar dujų. Buvo labai šalta. Visi jautėsi lyg sirgtų, nes nuolat buvo šalta. Jie bandė kažkaip pasišildyti, apsivilkti drabužiais.
Nebuvo vandens: praustis buvo labai sunku, beveik neįmanoma. Prisimenu, kaip vandenį perkošdavome ir vos pakaitindavome. Viską kaitindavome žvakėmis. Nuėjau į vonią, vyras padėjo man nusirengti ir nusiprausti.
„Labiausiai jaudinausi dėl vaiko“
(...) Man buvo labai sunku išgyventi okupaciją, nes neturėjau vaistų nuo epilepsijos. Aš sergu epilepsija, todėl vartoju specialius vaistus, kurie leidžiami nėštumo ir žindymo laikotarpiu. Bučoje jų nebuvo, niekas jų neimportavo.
Savanoriai buvo sušaudyti. (...) Sunku buvo ir morališkai, nes rusai nuolat šaudė. Išgirdau švilpuką tiesiai virš ausies. Ir šaudė ne šiaip iš pistoleto ar kulkosvaidžio, o iš tankų, šaudė raketomis. Šie garsai buvo nuolatiniai – buvo neįmanoma užmigti.
Labiausiai jaudinuosi dėl vaiko. Ir bijojo jau ne dėl savęs, o dėl vyro, nes jie žudė vyrus. Jis taip pat lakstė po miestą, padėdamas kitiems, ypač su vaistais. Į jį kelis kartus buvo šauta ir, ačiū Dievui, nepataikė. Labai jaudinausi.
Mūsų daugiabučių kompleksas nebuvo taip paveiktas kaip kiti, tačiau jis taip pat buvo apšaudytas. Raketa pataikė į mūsų pastato dalį. Kaip paaiškėjo, tai buvo tyčia.
(...) Rusai žmonėms sakydavo, kad tai mūsiškiai šaudė į mūsų žmones, sakydami: „atėjome jūsų išlaisvinti, nebijokite mūsų, mes nieko blogo nepadarysime“. Jie pasakė: „Atidaryk duris. Jei neatidarysi, mes tuoj pat šausime tau į galvą.“
Į gimtąjį miestą grįžo po gimdymo
Evakavomės iš Bučio, kai man jau buvo prasidėjusi visiška isterija. Okupantai mums sakydavo, kad mes negalėsime išvykti – tokios galimybės nesuteikė. Tačiau turėjau stiprią nuojautą, kad prasidėjo visiška katastrofa.
Prasidėjo masiniai sušaudymai. Daug žmonių mirė mūsų namuose. Rusai nužudė žmogų, kuris išėjo ieškoti ryšio – vien dėl telefono rankose.
Kovo 12 d. tiesiog pasakiau: „Jei šiandien nevažiuosime, vėliau nebus galimybės.“ Išėjome į gatvę ir pradėjome ieškoti automobilių ir pagalbos. Judėjome labai atsargiai, nes jie vaikščiojo visur.
Galiausiai išvažiavome paskutinę evakuacijos dieną oficialiu Raudonojo kryžiaus koridoriumi. Tai buvo paskutinė galimybė. Mums davė žalią koridorių. Tuo metu rusai leido raketas ir bandė išprovokuoti mūsų karius. Jie taip pat numušinėjo transporto priemones. Pavyzdžiui, jie šaudydavo į juos, jei automobilis tik truputį nutoldavo nuo kitų, kad galėtų apvažiuoti duobę. Jie tiesiog šaudė į jį.
Važiavome per kelis Rusijos kontrolės punktus. Prieš tai su savimi pasiėmėme paprastesnius „Android“ telefonus. Jei turite „iPhone“, jie jį atima. Važiavome autobusu, mūsų buvo apie 10. Rusai pastebėjo, kad ten yra vaikų, ir mus praleido. Jie nelabai tikrino.
Iki Bilogorodkos važiavome 4 valandas, nors dažniausiai čia važiuojama 20 minučių. Tada į Kijevą. Su mama buvome šoke. Žmonės nusiprausę, sotūs, o mes su šiais baltais tvarsčiais – visai ne. Valanda kelio automobiliu iki Kijevo yra toks didelis skirtumas. Mes praktiškai nebendravome ir manėme, kad situacija tokia pati kaip Bučoje.
Savanoriai mus labai šiltai priėmė Kijeve. Psichologai ir gydytojai vaikščiojo po salę, davė mums maisto, vandens, arbatos. Tada persikėlėme į Vakarus. Pirmiausia nuvykome į Lvovą. Radome gerą gydytoją mano gimdymui.
Tada gyvenome Užkarpatėje, Iršavos mieste. Pirmas dvi savaites buvo baisu, kai pro mus pravažiavo mašina. Manėme, kad atvažiuoja tankai. Kartu gyvenome vieno kambario bute: aš, vyras, šuo, tėvai. Buvo sunku, nes buvome pripratę prie skirtingų sąlygų.
Namo grįžome jau paskiepiję mažylį – po 2 mėnesių. Taip pat ir namo šeimininkai nebenorėjo, kad mes su jais gyventume. O aš labai norėjau namo.
Grįžimas namo
Kai palikome Bučą, jis buvo tuščias, pilkas, pilnas dūmų. Kvepėjo krauju. Tai buvo baisi vieta, nors tai buvo namai. Grįžome į Bučą, kuris pamažu atgyja. Buvo taip gera. Norėjau pabučiuoti žemę po Užkarpatės. Pirmas dalykas, kurį padarėme, buvo buto valymas.
Žmonės bando atstatyti savo namus. Padeda ir valstybė, bet daugiausia – savanoriai. Daugelis atvyksta iš Italijos ir Lenkijos.
Prieš karą, 2021 m. pradžioje, man buvo atlikta smegenų operacija – tai ne vėžys, o auglys. Dėl genetinės ligos, sąnarių patologijos, sąnariai ir venos paburksta. Patyriau nedidelį insultą, bet, laimei, auglys laiku buvo pašalintas. Dalis smegenų buvo pašalinta kartu su augliu, nes, priešingu atveju, liga galėjo atsinaujinti.
Visus šiuos sunkumus atlaikiau labai sunkiai. Nors daug žmonių man rašo, kad suteikiau jiems drąsos gyventi. Jeigu jie būtų žinoję, kad taip sunku, kad kartais tiesiog norėjosi iššokti pro langą ar palįsti po mašina, tikriausiai to nebūtų pasakę.
Sunku, bet man padėjo artimieji, ypač vyras. Kartu esame šešerius metus – kartu išgyvenome šiuos sunkumus. Mūsų šuo taip pat suteikė moralinę paramą.
