Ana pasakoja ne kartą girdėjusi įsivaizdavimą, kad hospisas – „mirties namai“, kuriuose vyrauja slogios emocijos. Tačiau vos įėję pro hospiso duris kiekvienas greitai supranta, kad čia – visai kaip namuose, kur vyrauja ramybė, šiluma, meilė, o pacientai ir darbuotojai – tarsi viena didelė šeima.
2013 m. duris atvėrusio pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso įkūrėja sesuo Michaela dar 2008-aisiais atkeliavo į Vilnių vos su keliais zlotais kišenėje, o dabar visa komanda džiaugiasi, kad gali teikti stacionarinę pagalbą suaugusiems ir vaikams, taip pat turi ir namų hospisą, kurio darbuotojai sunkiai sergančius įvairaus amžiaus pacientus lanko namuose.
„Mūsų misija, pagrindinis tikslas – rūpintis žmogumi, padėti užtikrinti ne tik likusį orų gyvenimą, bet iki pat paskutinio atodūsio rūpintis, kad žmogus oriai iškeliautų į aną pasaulį“, – pagrindinę hospiso misiją išdėsto A. Kovalevska.
Čia dienas leidžia sunkiai sergantys ligoniai
Pačios Anos kelias į šią vietą prasidėjo netikėtai – draugės tėčiui susirgus onkologine liga, norėdama palaikyti ji kartu atvyko į hospisą, kur susipažino su jo įkūrėja ir iškart suspurdėjo širdis. „Net šiurpuliukai per kūną ėjo“, – šypteli pašnekovė.
Nors tuo metu dirbo privačioje įstaigoje, sulaukusi pasiūlymo dirbti hospise Ana nė nesudvejojo – sako, užsikrėtė „hospiso virusu“, kuris greitai užlieja visą širdį ir uždega norą būti šalia tų, kuriems to labai reikia.
Pusę metų pradirbusi hospiso stacionare, Ana jau daugiau nei aštuonerius metus dirba namų hospiso slaugytoja, taip pat yra atsakinga už namų hospiso darbo koordinavimą. Ji pasidžiaugia – komanda vis auga, todėl daugiau pacientų ir jų artimųjų sulaukia apsilankymo.
Hospise dienas leidžia paliatyvūs ligoniai – sunkiai sergantys asmenys, kuriems nebetaikomas joks specifinis, tik palaikomasis gydymas, šiuo metu 25 pacientai lankomi namuose. Ir nors daugelis įsivaizduoja, kad hospisas teikia paslaugas tik senyvo amžiaus asmenims, Ana šį mitą išsklaido – pagalba teikiama visiems, neatsižvelgiant į jų amžių. Pavyzdžiui, jauniausias jos pacientas buvo vos 20 metų, o vyriausia sulaukusi net 100 metų.
Pas kiekvieną pacientą Ana važiuoja apsiginklavusi ne tik medicininėmis priemonėmis, bet ir atvira širdimi – ji vyksta ne tik statyti lašelines, tvarstyti žaizdas ar pragulas, bet ir paprasčiausiai pabūti šalia. Ir kiekvieno apsilankymo metu gyvenimas bent truputį pasikeičia.
„Ligoniai mus moko, kaip gyventi, suprasti meilės poreikį. Kol esame sveiki, norime, kad mums pasakytų, kad mus myli, palaikytų už rankos. Ligoniai moko tą daryti, aš asmeniškai tikrai pasikeičiau, pasikeitė mano vertybinė skalė. Mes džiaugiamės gyvenimu ir stengiamės gyventi taip, tarsi gyvename paskutinę dieną“, – šiltai sako Ana.
Kiekvienas susitikimas verčia į gyvenimą žvelgti kitaip
Ir nors hospisas – vieta, kur apsigyvena sunkūs pacientai, gyvenimas čia nuolat verda. Rytais, visai kaip namuose, iš virtuvės sklinda vietoje gaminamo maisto kvapas, pacientai ir personalas valgo kartu. Čia, kaip ir kone kiekvienuose namuose, stovi televizorius, kabo paveikslai. O artėjant Kalėdoms pasklinda šventinė nuotaika...
„Puošiame eglutes, palatas, langus, visada turime bendrą Kūčių stalą, prie kurių sėda visi – kas čia dirba, kas gyvena ir kas ateina aplankyti, dalinamės dovanomis. Ir namų hospiso pacientams visada ruošiame simbolines dovanėles su kalėdaičiais, tą dieną aplankome kiekvieną pacientą – net jei jo būklė stabili ir nebūtina važiuoti, mes nuvykstame palinkėti ramių, gražių švenčių.
Lankome ir tas šeimas, kurių pacientų jau nebėra tarp mūsų. Namų hospise teikiame ne tik medicininę pagalbą – teikiame ir psichologinę, socialinę, dvasinę, o jei atvažiavę matome, kad žmonės neturi pinigų duonai, atvežame maisto. Turėjau tokį atvejį, kai atvažiavau ir mačiau, kaip žmona nuo duonos nupjausto pelėsį, kad turėtų, ką valgyti... Aplankome ir buvusių pacientų vaikus, kurie liko našlaičiais“, – apie šventinį laikotarpį hospise pasakojo slaugytoja.
Čia švenčiamos ne tik Kalėdos ar Velykos – hospise minimi gimtadieniai, krikštynos ar net keliamos vestuvės, o slaugytojai su namų hospiso pacientais pamini ir įvairiausias šeimos šventes. Nors kiekvienas susitikimas būna kaip nedidelė šventė.
„Atsimenu savo pirmą vizitą į namų hospisą – atvažiavome su gydytoja, ji atsisėdo šalia pacientės, apkabino, galvojau, kad niekada taip negalėčiau. Bet prisiriši prie žmonių ir dabar puikiai suprantu tą gydytoją. Atsisėdu šalia paciento į lovą, apkabinu, pabučiuoju, paglostau, palaikau už rankos, mes kartu geriame kavą, kalbamės“, – nusišypso pašnekovė.
Paskutiniai norai spaudžia širdį
Tačiau visa komanda turi ir dar vieną misiją – išpildyti pacientų svajones ir norus, kurie dažnai būna paprasti ir žemiški, bet suteikia neapsakomai daug džiaugsmo:
„Tai yra patys paprasčiausi norai. Kai žmogus guli patale, kiekvienas įveiktas atsisėdimas, atsistojimas, kuris reikalauja jėgų, vertinamas kitaip. Norai būna įvairiausi – paprasčiausiai atsisėsti, paskaityti knygą, pamatyti savo augintinį, kurio pasiilgo arba suvalgyti picos gabaliuką.
Kai kurie nori išgerti kokteilį, suvalgyti ledų, yra ir didesnių norų – susitaikyti su šeimos nariais arba kad juos aplankytų žmogus, su kuriuo jau seniai nebebendrauja. Mes tarpininkaujame, kartais ir surandame artimuosius, kurie prarado kontaktą, o žmogus nori pasakyti „atsiprašau“, paprašyti atleidimo.“
Per tiek metų Anos atmintyje įsirašęs ne vienas atsiminimas, spaudžiantis širdį. Vienas jų – paprasčiausias išvažiavimas į lauką su sunkiai sergančiu pacientu, prijungtu prie daugybės aparatų. Moteris su šypsena prisimena, kaip jis džiaugėsi sniegu, paukščiais, saule.
„Man net ašaros akyse susikaupė – mes bėgame, skubame, visko vis maža, visko reikia ir nepastebime dangaus, saulės, gėlių, paukščių čiulbėjimo grožio. Vis dėlto reikia sustoti ir pasidžiaugti gyvenimu, nes visi žinome, kad išeisime, bet nežinome, kada, o tai gali įvykti bet kurią akimirką“, – sako A. Kovalevska.
Ji turbūt niekad nepamirš ir žvejybos Arvydų tvenkiniuose, kai su pacientu neįgaliojo vežimėlyje ir jo žmona vyko gaudyti karpių: „Užkibo toks karpis, kad kėlė pacientą iš vėžimėlio. Man buvo taip baisu... Žmona padėjo karpį ištraukti, o aš laikiau vežimėlį, nes buvo labai baisu, kad apvirs ir įkris į vandenį.
Liūdna, tai buvo paskutinė paciento žvejyba, bet labai įsimintina. Prigaudėme žuvų, jis buvo labai laimingas. Tikriausiai tai buvo laimingiausia jo diena hospise, nes jis buvo užkietėjęs žvejys ir be žvejybos jam buvo sudėtinga.“
Paciento žodžių nepamirš niekada
Jau nepavyktų suskaičiuoti ir kiek valandų įvairiausiomis temomis prakalbėta su pacientais. Kiekvienas pokalbis, kiekvienas žodis įsirėžia atmintin, o kai kurie jų tarsi apverčia gyvenimą aukštyn kojomis ir priverčia į viską pažiūrėti kitaip.
„Turėjau pacientą, žinomą Lietuvos rašytoją, ir jo paklausiau, ar kažko gailisi gyvenime, gal gyventų kitaip, jeigu galėtų kažką keisti. Jis pasakė: „Ne, dabar aš esu kaip akrobatas ant lyno ir žiūriu tik į priekį, galvoju, ką aš dar turiu padaryti, ką ir kam turiu pasakyti, bet tikrai nežiūrėsiu atgal, nes tada nukrisiu nuo lyno“.
Man šis jo atsakymas labai įsiminė. Reikia žiūrėti į priekį, daryti gerus darbus. Visi mes žmonės ir klystame, bet kad ir ką ne taip kadaise padarėme, viską galima atitaisyti, kad kita diena būtų geresnė, linksmesnė ir šviesesnė“, – prisiminė A. Kovalevska.
Vis tik, ateina diena, kai tenka atsisveikinti ir ištarti paskutinį „sudie“. Ji pasakoja, kad kartais pacientai, sąmoningai suprasdami, kad paskutinioji jau arti, pasikviečia ją, bet pasako nebestatyti lašelinės, o paprasčiausiai prisėsti šalia ir palaikyti už rankos. Ir neretai ne pacientai, o jų artimieji iš paskutiniųjų bando išlaikyti brangų žmogų šalia, nes paleisti – per sunku...
„Yra tokių, kurie sako, kad galbūt jau paliekame viską Dievo rankose. Tikrai reikia įvertinti situaciją – jeigu žmogus jau be sąmonės, jau iškeliauja, galbūt neverta jo laikyti iš paskutiniųjų. Nors kai sirgo mano tėtis, aš atjungiau lašelinę tik tada, kai jam sustojo širdis ir kvėpavimas, nes atrodė, kad dar jį išlaikysiu...
Bet jeigu žmogui neskauda, jis yra gerai prižiūrimas, mylimas savo namuose, savo lovoje, tikrai nė vienas nepasakė, kad nori mirti. Visi nori gyventi ir vertina kiekvieną savo gyvenimo minutę.“
Sunkiausia – paleisti
Išgyvenant skausmą ir gedulą, dažnai hospiso darbuotojai tampa pirmaisiais žmonėmis, ištiesiančiais pagalbos ranką artimiesiems, apkabinančiais, nušluostančiais ašarą ir tarsi perimančiais dalį skausmo.
„Šeimos nariams labiausiai reikia palaikymo paskutinėmis paciento gyvenimo akimirkomis, jie neviltyje pasimeta, nežino, ką daryti, kuo pagelbėti. Gerai, kad yra, kas gali paaiškinti, palaikyti psichologiškai ir pasakyti, kad po mirties elementariai reikia iškviesti greitąją.
Žmonės, kurie gyvenime nesusiduria su mirtimis, nėra jų matę, kartais elementariai nežino, kaip elgtis. Mes palaikome šeimas – jie gauna psichologinę pagalbą, pokalbį, palaikymą už rankos, apkabinimą, bendraujame ir po netekties“, – pasakojo A. Kovalevska.
Kiekvienam norisi kuo ilgiau būti kartu, tačiau Ana pastebi – tokiais momentais neretai suveikia savanaudiškumas, nerandame atsakymo, kaip mums reikės be jo gyventi, tačiau į tai ji kviečia pažvelgti kitaip.
„Mes galvojame, jeigu jis išeis, kaip aš gyvensiu toliau? Bet retai pagalvojame, kaip jam bus ten. Yra sunku paleisti savo artimąjį, bet man padeda tikėjimas, kad mes vėl susitiksime, bus kitas gyvenimas, galbūt dar geresnis – be skausmo, be kančios.
Kartais matosi, kad žmogus kankinasi, kadangi šeimos nariai turi labai stiprų ryšį ir psichologiškai jo nepaleidžia. Tokiais atvejais sakau: pasimelskite ir paleiskite žmogų, kad jo siela galėtų ramiai išeiti į kitą pasaulį“, – dalinosi Ana.
Tad atsisveikindama Ana linki būti sveikiems, nepamiršti džiaugtis kiekviena diena ir leisti gerumui užpildyti širdį „Mylėkim vienas kitą, dažniau pasakykime šiltą žodį, jeigu matome, kad kaimynas neišeina į laiptinę – pakilkite pas jį, paklauskite, kaip jis jaučiasi, gal jam kažko reikia.
Reikia daugiau šypsotis, labiau mylėti vienas kitą, nepraeiti pro šalį, jeigu žmogui kažkas negerai. Galiausiai, tiesiog mylėti ir būti mylimiems, kad nė vienas žmogus nebūtų vienišas.“
