„Kauno hospiso namų“ savanorių psichologė Sigita Novikovienė iš arti susiduria su žmonėmis, kurie skaičiuoja paskutines gyvenimo minutes. Hospiso darbuotojams ir savanoriams tenka jaudinanti užduotis – jie yra žmonės, padedantys pildyti paskutinius žmonių norus ir svajones.
S. Novikovienė daugiau nei metus dirba Kaune įsikūrusiame hospise, tačiau neslepia, kad visą laiką dirbo su asmenimis, kuriems reikia pagalbos – neįgaliaisiais ir kitais asmenimis, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Galiausiai gyvenimo keliai atvedė į hospisą, į kurį Sigita atėjo kaip savanorė, bet galiausiai prie hospiso šeimos prisijungė ir kaip darbuotoja.
Liga nesirenka amžiaus
Kalbėdama apie hospisą, Sigita pastebi, kad daugelis vis dar turi nuomonę, kad paliatyvi pagalba reikalinga tik senoliams. Tačiau realybė yra visai kitokia.
„Ši vieta ne tik seneliams, nes paliatyvi pagalba ir hospisas yra žmonėms, kurie serga nepagydomomis ligomis. Liga nepasirenka amžiaus – tai gali būti ir vaikai, ir jaunuoliai, ir seni žmonės.
Hospiso misija yra padėti žmogui nugyventi jam likusį gyvenimą oriai ir lengviau, o ne padėti palaidoti ar prailginti gyvenimą. Jiems duota tiek, kiek duota“, – pasakojo pašnekovė.
Pacientų pasitaiko įvairių – nors dažniausiai tai yra senyvo amžiaus žmonės, kartais hospisas suteikia pagalbą ir sergančių vaikų tėvams, kuriems būtina bent trumpam nuimti naštą nuo pečių.
„Kauno hospiso namai“ dar neturi stacionaro, tad tiek savanoriai, tiek darbuotojai pacientus lanko namuose. Dažniausiai tai daro savanoriai, o S. Novikovienė priduria, kad jos misija – suteikti emocinę paramą savanoriams, juos motyvuoti, pasirūpinti, kad jie neperdegtų ir kurti bendrystę tarp savanorių:
„Kaip mes sakome, mūsų savanoriai yra mūsų akys ir rankos, nes mes, darbuotojai, kartais tiek daug net nebūname pas pacientus, kiek savanoriai, kurie gali pamatyti, išgirsti ir perduoti mums.“
Didžiausia dovana buvimas kartu
Darbuotojams nėra lengva, kadangi hospisas neturi stacionaro ir pacientus tenka lankyti namuose. Pasitaiko visokių dienų – kartais pavyksta ramiai aplankyti visus pacientus, padėti jiems buityje, pasikalbėti, aplankyti. O būna dienų, kai tenka lėkti iš vienos vietos į kitą. Vis tik, pacientui galimybė dienas leisti savo namuose yra neįkainojama. Tik kartais namuose jie dienas leidžia vienui vieni...
„Yra liūdna, kad kartais turime tokių pacientų, kurie neturi nieko – jokių artimųjų šalia. Net jei yra artimieji, kurie rūpinasi, jie pavargsta arba tiesiog neturi galimybės visą parą būti prie ligonio, o kartais gyvena kitame mieste ar šalyje ir negali pabūti kartu, pabendrauti.
Tuomet į pagalbą atskuba mūsų savanoriai ir tai yra didelė dovana mūsų pacientams, nes dauguma jų negali patys judėti, niekur išeiti, kartais negali net patys atsigerti.“
S. Novikovienė sako, kad didžiausia gydanti jėga yra žmogaus buvimas su kitu žmogumi, bendravimas.
„Kai lankausi pas pacientus, pati pastebiu, kad jei tik juos pakalbini, jie taip noriai viską pasakoja... Net nereikia būti pacientu, lygiai taip pat ir sveikam žmogui – mes retai turime žmogų, kuris išklauso.
O jie, būdami vieni, gulėdami lovoje visą parą apie kažką galvoja galvoja, jiems labai svarbu turėti su kuo pasidalinti, kas juos išklauso“, – pasakojo „Kauno hospiso namų“ savanorių psichologė.
Ir pacientų pagrindinis poreikis yra ne tik pagalba. Jiems be galo svarbus bendravimas ir buvimas kartu. Visai nesvarbu, kad kaskart ateina vis kitas savanoris – su kiekvienu pacientai randa bendrą kalbą.
Sunkiausia apimanti neviltis
Kai kurių pacientų istorijos itin skaudžios, kai kurie jau skaičiuoja paskutines savo gyvenimo dienas. Tad tenka susitaikyti ne tik su mintimi, kad pacientas sunkiai serga, kartais akis į akį tenka susidurti su jų mirtimi:
„Tikriausiai sunkiausia būna tada, kai paciento būklė pablogėja, kai reikia jį palydėti į paskutinę kelionę. Šie momentai būna sunkesni, juos tenka priimti, susitaikyti, išgyventi. Savanoriams, kurie yra bendravę su tais pacientais, tenka išgyventi gedulą.“
Tad prieš palydint į paskutinę kelionę, hospiso savanoriai ir darbuotojai visada stengiasi išpildyti paskutinius žmonių norus, kad ir kokie jie bebūtų.
„Įdomu tai, kad naujų pacientų paklausus, ko jie norėtų, kokie jų norai ir svajonės, jie dažniausiai sako, kad nieko nenori. Bet kai pradedi juos kalbinti, dažniau lankyti, jie ima suprasti, kad jie gyvena ir kol jų gyvenimas tęsiasi, jie gali norėti, gali daryti. Tada pas juos atsiranda norų ir svajonių“, – šypteli S. Novikovienė.
Svajonės, pasak pašnekovės, būna labai skirtingos. Vieni tenori, kad kažkas būtų šalia jų, nebūtų vieniši, kiti nori aplankyti artimųjų kapus.
„Kiti sako, kad norėtų nueiti į koncertą, kiti – nukeliauti į Laisvės alėją ir pamatyti vietas, kur gyveno vaikystėje, leido jaunystės dienas, išgerti kavos. Kažkas svajoja nuvykti į tėviškę, savo kaimą, kuriame augo tėvai, seneliai.
Pacientai, kurie jau guli lovoje ir nebegali būti judinami, turi didžiausią svajonę – kad juos aplankytų, kad jie turėtų, su kuo pabendrauti, kad šalia būtų žmogus, paduotų puodelį vandens“, – jautriomis akimirkomis dalijosi pašnekovė.
Susitaikymas su bejėgyste
Kartais tenka išklausyti ir paskutines mirštančiųjų mintis. Kai kurie paprašo už juos pasimelsti, uždegti žvakelę, pakviesti kunigą.
„Tikriausiai, visų mirštančių žmonių noras – būti savo aplinkoje, savo namuose arba kad kažkas iš artimųjų, savų žmonių būtų šalia tuo momentu, kai jie išeina. Tai būna ramiausias išėjimas“, – priduria psichologė.
Savanoriams, lankantiems pacientus, ko gero, didžiausias krūvis yra ne fizinis, o psichologinis. Tenka pabūti ramsčiu ne tik sergantiesiems, bet ir jų artimiesiems, paguosti sunkią akimirką, būti šalia, kai žmogus miršta:
„Mirtis yra sunkiausia, ką išgyveni. Turėjome onkologinę pacientę, po kurios mirties našlaičiais liko mažamečiai vaikai. Savanoriams teko išgyventi ne tik jos mirtį, dar reikėjo matyti ir vaikų skausmą. Sunkiausi yra momentai, kai apima visiška bejėgystė, kai nieko nebegali pakeisti, tik priimti ir susitaikyti.“
Vis tik, kiekvienas, susiduriantis su sunkiais ligoniais ir ateinantis savanoriauti ar dirbti į hospisą, daro tai vedinas gražiausių ketinimų. Juk svarbiausia ne palydėti pacientą į dangų, o leisti jam pajausti, kad jis dar gyvena, yra reikalingas, svarbus ir nepamirštas.
