Tačiau kaip tai veikia patį asmenį? Pokalbio metu apie orientacijos pripažinimo sau sunkumus ir baimes papasakojo psichologas Edvardas Šidlauskas.
Šeimas sukuria dėl kelių priežasčių
Anot E. Šidlausko, yra kelios priežastys, kodėl homoseksualūs asmenys renkasi kurti šeimas ne su tos pačios lyties atstovais, o su priešingos lyties asmenimis.
„Visų pirma, tai gali būti biseksualus žmogus, kai jam patinka tiek vyrai, tiek moterys.
Kita priežastis, motyvas gali būti vaikų noras. Kiekvienam žmogui tai natūralu, kiekvienam ateina mintis apie tai, ką paliks po savęs. Tie patys tėvai gali norėti, kad sūnus arba dukra pratęstų giminę.
Tai moterims yra lengviau, nes yra dirbtinis apvaisinimas, o vyrams belieka rasti kažkokį kitokį būdą, moterį, kuri sutiktų su tuo gyventi. Jeigu moteriai taip tinka, tuomet nemanau, kad tame kyla problemų“, – aiškino psichologas.
Jis taip pat pridėjo, kad su tokių santykių mezgimu gali būti susijusi baimė dėl orientacijos pripažinimo.
„Gali būti, kad žmogus nepripražįsta sau savo orientacijos. Mes, žmonės, turime daug baimių, daug ko sau nepripažįstame. Psichodinaminėje psichologijoje tai vadinama gynyba, nes psichika ginasi nuo skaudaus ir nemalonaus turinio“, – kalbėjo E. Šidlauskas.
Vieniems – tragedija, kitiems – palengvėjimas
Kai kurie žmonės galutinai pripažįsta sau savo orientaciją tik būdami santuokoje, tai gali padaryti net po daugybės metų. Pasak psichologo, tokiu atveju, reakcijos būna dvejopos.
„Manau, kad nebūtinai visuomet yra blogai, jog žmogus suprato [apie savo orientaciją] vėliau. Kai kuriems tai bus tragedija dėl to, kad šeimoje nebeliks intymaus gyvenimo. Kai kuriuos galbūt aplanko palengvėjimas.
Visokių šeimų yra, tie sudėtingi santykiai susipina. Svarbu, kad tiems žmonėms būtų gerai, svarbu, kad visuomenė nesikištų, kas vyksta tų žmonių miegamajame. Jų vidinis pasaulis yra jų reikalas, svarbu, kad dėl to nepažeistų valstybės įstatymų“, – mintis dėstė pašnekovas.
Psichologas E. Šidlauskas pasakoja, kad homoseksualiam žmogui pripažinti savo orientaciją yra lengviau tuomet, kai jo šalyje yra tam palankios kultūrinės normos.
„Kodėl orientacija gali būti nemaloni ar skaudi? Tai dažniausiai nulemta kultūros, kultūrinio konteksto, normų, kas yra gerai ar negerai, gražu ar negražu, švaru, šventa ar demoniška.
Žmogus atsiduria tokiame „kultūriniame įpakavime“, dėl kurio kartais asmuo tarsi išstumia šią informaciją, neigia savo prigimtį net pačiam sau. Čia ne tik homoseksualiems žmonėms būdinga, o daugeliui“, – atskleidė E. Šidlauskas.
Trūksta pokyčių
Jis pridūrė, kad Lietuvoje homoseksualiems asmenims savo orientaciją pripažinti nėra taip jau ir lengva. Anot jo, pas mus vis dar įsišaknijusios patriarchalinės visuomenės normos.
„Lietuvoje, Rytų Europoje pastebima patriarchalinė visuomenė, dominuoja daug nuostatų ir stereotipų, kad homoseksualume yra kažkas žalingo.
Nors vakaruose seksualinė revoliucija įvyko prieš maždaug 50-imt metų, bet pas mus ji neįvyko, ar įvyko ne iki galo. Tai, be abejo, atrodo, kad homoseksualumas gėdingas, kad tai reiktų slėpti, kad kažkas negerai <...>. Visa tai toksiška ir žmogui nepadeda“, – kalbėjo jis.
E. Šidlauskas pasakojo, kad lietuviams yra kur pasitempti, stengiantis priimti bet kokios lytinės tapatybės ar orientacijos asmenis į visuomenę. Jis atskleidė būdus, kaip tai padaryti.
„Aš pasakysiu labai paprastai– joks homoseksualus asmuo nepasirinko tokiu būti, nors dažnai skleidžiama idėja, atseit galima privilioti žmones prie homoseksualumo, jie gali pasirinkti. Taip nėra.
Homoseksualumas yra prigimties reikalas arba žmogus libido raidos procese gavo tokį „loterijos bilietą“, tokią trauką. Tai nėra joks pasirinkimas, tai yra lemtis.
Tad reikia kalbėti apie tai, kad tam žmogui nėra jokio džiaugsmo, kad jis gimė toks. Kaip tik dažniausiai jis patiria kur kas daugiau vargo dėl to.
Reikia ieškoti būdų, kaip padėti tam žmogui integruotis visuomenėje, kaip kad tai daro mokyklos, kai ugdo specialiųjų poreikių vaikus. Mes bandome padėti, kad jie būtų su visais, kad būtų bendruomenės nariais. O demokratinėje suaugusiųjų visuomenėje, manau, kad yra siekiamybė įtraukti visus žmones į tą bendruomenę, rasti būdų, kad jie galėtų dalyvauti.
Mums, lietuviams, trūksta ramaus kalbėjimo šia tema. Visa tai užgožia, ambicijos, emocijos, fobijos, kažkokie neracionalūs impulsai: baimė, agresija, keršto troškimas“, – baigė pokalbį psichologas.
