Penktadienio rytas pradėtas puikiai: paskutinei savaitės darbo dienai puikiai nuteikiantis rytinis seksas, vėliau susitikimas su seniai matyta drauge vienoje sostinės kavinių. Kapučino, šokoladinis pyragas ir ilgas pokalbis.
Jaučiuosi žvali, puikiai nusiteikusi, nė kiek nesibaiminu po pietų įvyksiančio susirinkimo darbe. Dieve, kas galėjo sugalvoti susirinkimus penktadienį?
Šį kartą akcentai – susitikimui su drauge. Kuo prasideda tipinis susitikimas su drauge? „Oi, kaip Tu puikiai atrodai“, „Tau labai tinka Tavo naujoji plaukų spalva“, „Kokie puikūs Tavo aulinukai, kur pirkai“?, „Tu nesikeiti“ ir taip toliau! Iki gyvo kaulo įkyrėjusios stereotipinės frazės, be kurių mes neįsivaizduojame bendravimo pradžios. Galima sakyti, jog šie banalūs sakiniai pralaužia ledus ir atveria neišsemiamo bendravimo okeaną. Tačiau ar tikrai mes su merginomis draugėmis galime kalbėti apie bet ką? Ar egzistuoja tikra moteriška draugystė be nusivylimo ir kartėlio? Apie viską nuo pradžių.
Vaikystėje mėgau žaisti su berniukais. Kai mano amžiaus mergaitės žaidė namus, aš su berniukais žaisdavau karą ir po piktos kaimynės balkonu kūriau štabą. Kaip tik ten užgimė ir pirmosios kalbos apie tikrą gyvenimą. Apie Ruslanui patinkančią mano kaimynę, apie slaptą Edgaro simpatiją – Ievą. Ir aš tada buvau jiems atvira iki skausmo. Pasakodavau visus jausmus, kurie suguldavo man, mažai kiemo mergaitei, ant širdies. Laikas bėgo, su berniukais darėmės vis geresni draugai, dažnai po pamokų nueidavome išgerti arbatos ar kavos. Mūsų bendravimas nepakito iki šiol – dalijamės šeimos problemomis, pasakojame vieni kitiems apie darbo reikalus, renkame pirmagimiams vardus. Kiemo berniukai iki šiol yra vieni geriausių patarėjų, renkant vyrui dovaną gimtadienio ar Kalėdų proga. Jie nuoširdūs, jie atviri, jie – mano draugai.
Be draugų vaikinų, savo gyvenime turėjau ir nemažai draugių moterų, tačiau dabar daugelis jų liko tik pažįstamomis. Su viena draugystė buvo baigta po to, kai ji mano telefone perskaitė meilės žinutes, kurias siuntė jos simpatija man, su kita keliai išsiskyrė, nes šokiuose su vaikinais visą vakarą šokau aš, o ne ji. Jau nekalbu apie atvejus, kai draugės širste širsdavo pamačiusios mane su naujais bateliais ar suknele. Dieve, nejaugi jos nesupranta, jog aš iš prigimties estetė ir man labai svarbu gražiai atrodyti ir gatvėje, ir bulvių lauke?! Ir tai nėra išmandrėjimas. Tiesiog tokia aš esu – nori priimk, nori ne.
Ir žinote ką? Aš galiu drąsiai prisipažinti, kad neturiu geriausios draugės, su kuria galėčiau kalbėtis iki ryto, taip, aš neturiu geriausios draugės, kurią tempčiausi į apsipirkimo maratoną, tačiau nesijaučiu nė kiek prastesnė! Iki šiol mano tariamos geriausios draugės mane tik skaudino ir vertė lieti ašaras. Per daug savo gyvenime aš nudegiau nuo geriausių drau
gių, todėl dabar turiu nusibrėžusi ribą, barjerą, kuris neleidžia man prisileisti žmonių per arti.
Žinote, ką šiandien vakare griebsiu už parankės ir vesiuosi į naujų kvepalų prezentaciją? Žinoma, kad savo širdies draugą! Juk jis – geriausias patarėjas. Juk jis yra tas žmogus, kuris visada patars tik nuoširdžiai ir be pavydo, tik jis pasakys, kuri suknelės spalva man tinka labiausiai! Ir tik su juo eisime gerti kapučino be jokių banalių ir sausų frazių. Ir šypsotis per prievartą nereikės... O savaitgalį iki vidurnakčio mudu žiūrėsime pačius įdomiausius romantiškus filmus, kalbėsimės apie gyvenimą, gersime kokteilius, prisiminsime pirmąjį savo pasimatymą, pirmąjį bučinį ir pirmąją meilės naktį.
Ir šiaip, mergyt, jei dar nenudegei nuo moteriškos draugystės, anksčiau ar vėliau vis tiek tai įvyks! O gal jau įvyko?
Miledi
