Kas buvo Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus vienintelė gyvenimo meilė? Kaip Mira Bordonaitė prisidėjo prie vyro veiklos ir kodėl jai buvo suteikta „technikinės sekretorės“ pravardė? Apie visą M. Bordonaitės gyvenimą sužinosite jau dabar.
Lietuvos istorikas Vytautas Tininis A. Sniečkų įvardija kaip principingą, fanatiškai atsidavusią komunistinei idėjai ir bolševizmui, asmenybę.
Į politinę veiklą Antanas Sniečkus įsitraukė dar mokykloje. Kaip rašo Vytautas Tininis savo biografinėje apybraižoje „Sniečkus 33 metai valdžioje“, 1917 revoliucijos įvykiai prisidėjo prie A. Sniečkaus pažiūrų besiformavimo ir būtent po Vasario revoliucijos jis tapo bolševikų partijos rėmėju.
Pats būsimas komunistų partijos vadas sakė – „Ypač gi mano simpatijos bolševikams sustiprėjo po liepos įvykių. Tada užsidaręs kambaryje prisiekiau Leninui būti jam ištikimu visą gyvenimą“ – 1973 metais prisiminė Sniečkus.
Pirmojo pasaulinio karo metais A. Sniečkus kartu su tėvais gyveno Rusijoje, čia Voroneže jaunasis būsimas komunistas klausėsi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo Angariečio kalbų. 1919 metais jis kartu su savo šeima grįžo į Lietuvą.
„Mano gimimo diena iš tikrųjų yra 1917 metai spalio 25–toji (Komunistinio režimo Rusijoje įtvirtinimo metai)“, - tuometinius A. Sniečkaus pasisakymus cituoja V. Tininis.
Jai – romantikas, jam – mergička
1927 metais likimas suvedė du užsispyrusius komunistinių pažiūrų jaunuolius. A. Sniečkus Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete susipažino su pirmo kurso studente – Mira Bordonaite, kuri buvo žydų mokytojos dukra. V. Tininio apybraižoje yra pateikiamos ir kelios ištraukos iš tuometinių poros pasisakymų apie vienas kitą.
„Buvo jis jaunas – vos 24 metų, kresnas, plačiapetis, atviro veido, maloniai besišypsantis vaikinas. Tamsiai rudos, skvarbios akys žvelgė įdėmiai, rimtai, bet nepiktai <...>
Kai susipažinau su Antanu, buvo jis man romantiška, paslaptinga būtybė. Visi kiti draugai, su kuriais susitikdavau, gyveno čia pat Kaune, ir nė neklausinėdama galėdavau suprasti, iš kur jie <...>.O jis buvo žmogus, atsiradęs iš niekur. Kantrus, taktiškas, nelabai šnekus", - rašė apie pirmąją pažintį M.Bordonaitė.
Vėliau būsimieji sutuoktiniai susitikdavo daugiausia dėl partinių reikalų, M. Bordonaitė buvo A. Sniečkaus padėjėja, rengdavo pogrindinę spaudą ir tapo jo ryšininke. Taip pamažu darbiniai santykiai peraugo į dviejų jaunų žmonių prisirišimą ir meilę.
Nors kaip teigia V. Tininis, pirmoji pažintis A. Sniečkui didelio įspūdžio tikrai nepadarė. Autorius pateikia kelias A. Sniečkaus ir M. Bordonaitės mintis.
„Ta mergička lyg ir nieko, bet ji dviejų žodžių nepasako nesusikeikusi, – skundėsi Sniečkus savo kolegai V.Šimensui. – Ir keikiasi kaip vežikas – negražu klausytis“.
Pasipiktinęs A. Sniečkus Mirai ant lapelio surašė visų keiksmažodžių reikšmes. Po tokio poelgio M. Bordonaitė labai susigėdo ir nustojo keiktis.
Svajonių vestuvių nebuvo
Mira Bordonaitė buvo komunistinių pažiūrų ir tokia išliko visą savo gyvenimą. Tuo A. Sniečkui jo žmona ypatingai patiko.
„Į pogrindinį Lietuvos komjaunimą ji įstojo dar 1926 metais, o po ketverių metų įstojo ir į komunistų partiją. Už komunistinį veikimą ji buvo suimta ir įkalinta“, - pasakoja istorikas Marius Ėmužis.
Po užgimusių artimų ryšių, pora nutarė susituokti. Tačiau iškilmingai tai padaryti jiems kliudė A. Sniečkaus persekiojimas. Istoriko M. Ėmužio teigimu, jie susituokė 1936 metais.
„Sniečkus tuomet gyveno slapstydamasis, nes už komunistinį veikimą jį būtų suėmę. Santuokos pora neįregistravo iki pat 5 – ojo dešimtmečio pabaigos. Beje registruodami santuoką jau sovietų Lietuvoje, Mira Bordonaitė pasiliko savo mergautinę pavardę“, - sako jis.
Tačiau negalima griežtai teigti, kad judviejų santuoka buvo pagrįsta tik darbu ir nauda. A. Sniečkui Mira labai patiko, o judviejų dukra Marija Sniečkutė tėvų ryšį prisimindavo kaip itin stiprų.
„Dukra Marija savo atsiminimuose teigė, kad jos tėvai nebuvo ta sutuoktinių pora, kuri viešai rodė savo jausmus, bet juos siejo stiprus vidinis ryšys, pagrįstas abipuse pagarba, pasitikėjimu ir sutarimu pagrindiniais gyvenimo klausimais. Šeimoje buvo neginčijamas tėvo autoritetas ir anot dukros, jos mama, visapusiškai palaikė tėvo autoritetą šeimoje, tačiau tai nereiškė, kad neturėjo savo nuomonės ir kartais ją gynė net ir ginčydamasi su Sniečkumi“, - sako M. Ėmužis.
Žmona – tvirta ir užsispyrusi
Mira Bordonaitė dar prieš Lietuvos okupaciją tapo pogrindinio komjaunimo centro komiteto sekretore, ja dirbo ir po okupacijos, pati dalyvaudavo partinėje ir politinėje veikloje.
A.Sniečkaus žmona M. Bordonaitė ketverius metus dirbo radijo komiteto skyriaus vedėja, o vėliau tapo ir šio Komiteto pirmininke.
1953 metais ji baigė Aukštąją partinę mokyklą. Nuo 1954 metų M. Bordonaitė dėste marksizmą-leninizmą Vilniaus universitete.
Kaip pasakoja M. Ėmužis, M. Bordonaitės dukra Marija Sniečkutė mamą prisimindavo kap itin tvirtą ir savarankišką asmenybę.
„Anot Marijos Sniečkutės, mama visada turėjo savo nuomonę, ją reikšdavo bei gindavo. Mira labai mėgo skaityti, knygas tiesiog rijo. Sniečkų įsūnis Aleksandras Štromas, Mirą Bordonaitę laikė itin tvirto charakterio“, - pasakoja istorikas.
Lietuvos komunistų partijos vadovas savo besąlygišką ištikimybę žmonai įrodė dar penktojo dešimtmečio pabaigoje. Sovietų Sąjungoje tuomet aktyviai reiškėsi antisemitizmas, žydų tautybės darbuotojai buvo atleidžiami, o vyrai išsižadėdavo savo žmonų.
„Tačiau A. Sniečkus buvo tvirtas ir toliau gyveno su Mira. Apskritai jis buvo šeimyniškas žmogus, nors laiko šeimai trūkdavo, šeimoje vyravo patriarchalinės tradicijos“, - teigia V. Tininis.
Ištikima vyro bendražygė
Antanui ir Mirai santuoka turėjo ir praktinę reikšmę. Tuomet porai buvo daug lengviau dirbti komunistinius darbus.
„Bordonaitė buvo asmeninė Antano partinė pagalbininkė-ryšininkė ir sekretorė (lietuviai saugumiečiai ją vadino Sniečkaus "technikine sekretore"). Apie judviejų pasirodymą viešumoje ne kartą buvo užsiminta valstybės saugumo pranešimuose.
Taigi, iki sovietinės okupacijos vyras ir žmona Sniečkai užėmė pagrindinius nelegalių antivalstybinių komunistinių organizacijų Lietuvoje postus“, - rašo savo knygoje V. Tininis.
M. Bordonaitės besąlygiškas pritarimas vyro veiklai buvo žinomas dar ir tuomet. Ji niekada neprieštaravo savo vyrui viešumoje ir palaikė jį visais klausimais, net ir pačiais baisiausiais.
„Niekam neteko girdėti apie kokius nors jos apgailestavimus dėl Lietuvos žmonių genocido pokario metais, deportacijų. Kaip ir Antanas, ji buvo tikra komunistė ir vyriško charakterio. Ji buvo be galo atsidavusi savo vyrui, nors kartais su juo susiginčydavo "internacionalizmo" ir "nacionalizmo" klausimais. Ir Sniečkus buvo jai ištikimas ne tik šeimynine, bet ir politine prasme“, - rašo V. Tininis.
Judviejų dukra Marija Sniečkutė savo prisiminimuose rašė, kad jos abiejų tėvų politinės pažiūros buvo jų stipraus dvasinio ryšio pagrindas.
„Tikėtina, kad ji su vyru aptardavo svarbius reikalus. Tiesa, vėliau M. Bordonaitė dirbo tik Vilniaus universitete ir partinių ar valstybinių postų neužėmė, o amžininkai teigė, kad į vyro reikalus nesikišdavo.
Dukra paminėjo, kad kadangi mama daug skaitė, o tėvas neturėjo laiko grožinei literatūrai, jis klausdavo žmonos nuomonės vienos ar kitos knygos klausimu (matyt, kad susidarytų nuomonę kaip ją vertinti, kai būtų sprendžiamas klausimas dėl knygos ar jos autoriaus)“, - sako M. Ėmužis.
Mirties ženklas
1973 metais A. Sniečkų sukrėtė tragedija. Lėktuvas, kuriuo skrido geriausi Lietuvos gydytojai, sudužo. Žuvo 51 žmogus. Sniečkus dėl šio įvykio labai sielojosi. „Tai buvo lyg koks mirties ženklas“, - teigia V. Tininis.
Po metų sausio 10 dieną A.Sniečkus apsilankė pas gydytojus.
„Lietuvos gydytojai konstatavo: skundžiasi nedideliu sausu kosuliu ir užkimimu po ilgesnės garsios kalbos. Iš širdies pusės nusiskundimų neturi. Ilgiau pavaikščiojus pavargsta kojos. Blogai girdi kaire ausimi. Retkarčiais būna galvos svaigimas. Ligonis siunčiamas į Druskininkus profilaktinei reabilitacijai", - rašo V. Tininis.
Druskininkai buvo paskutinė A. Sniečkaus gyvenimo stotelė, jis mirė sanatorije „Lietuva“. Medicininėje išvadoje buvo rašoma, kad jis sirgo aortos, jos šakų ir širdies arterijų ateroskleroze. Staiga sutrikus kraujotakos širdies raumeniui, išsivystė ūmus širdies kraujagyslių nepakankamumas.
Kaip ir buvo tikėtasi, A. Sniečkaus laidotuvės buvo tikrai neeilinės, tam buvo sudaryta net laidotuvių komisija. Laidotuvės buvo transliuojamos per tiesioginę transliaciją.
Po A. Sniečkaus mirties, jo šeimai buvo paliktas medicininis, buitinis ir prekybinis aptarnavimas. O jo žmonai su vaikais buvo leista nemokamai naudotis vila Turniškėse bei kurortiniu gydymu.
„1974 metais Sniečkų šeima išsikėlė iš savo namo Čiurlionio gatvėje, nes joje buvo numatyta įsteigti Antano Sniečkaus memorialinį muziejų. Tačiau planai greitai pasikeitė. Revoliucijos muziejuje buvo įrengta nuolatinė Sniečkaus gyvenimo ir jo veiklos ekspozicija, o buvusiame Sniečkaus name apsigyveno L.Šepetys“, - judviejų pabaigą apibendrina V. Tininis.
