Kas buvo signataro gyvenimo moteris Bronė Mėginaitė-Klimienė? Kodėl Petras Klimas ją pamilo tik po kurio laiko ir kodėl jos paskutiniai gyvenimo metai buvo įtempti bei sudėtingi? Visą tai sužinosite jau šiame interviu su istorike, monografijos „Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas“ autore Vilma Bukaite.
Bronė Mėginaitė gimė 1892 metais netoli Svėdasų miestelio, vieno žymiausių Lietuvos rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto giminėje. Ji buvo mylimiausios jo sesers Severijos dukra.
Kaip pasakoja monografijos „Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas“ autorė Vilma Bukaitė, jų šeima ypatingai rūpinosi garsusis dėdė.
„Anksti mirus tėvui, šeima gyveno neturtingai, bet dukterėčia Bronislava ir jos seserimi Barbora daug rūpinosi dėdė. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su dukterėčiomis Rusijoje, Sankt Peterburge, gyvenęs kunigas padėjo joms įgyti išsilavinimą“, - pasakoja istorikė.
Padedama dėdės, B. Mėginaitė baigė Bestuževo kursus ir dirbo Voronežo lietuvių gimnazijoje. Ji visą gyvenimą nepamiršo dėdės pagalbos ir nuolatos jautė jam artimą ryšį.
„Neabejotinai J. Tumas-Vaižgantas visą gyvenimą liko vienas iš artimiausių B. Mėginaitės-Klimienės žmonių. Dukterėčia su juo tardavosi, kartais dalindavosi paslaptimis, mėgdavo jį pradžiuginti“, - sako V. Bukaitė.
Intelektualusis grožis ir paslaptingos pareigos
B. Mėginaitė-Klimienė jau tuomet garsėjo savo grožiu, elegantiškumu, išsilavinimu ir gebėjimu bendrauti su įvairiais žmonėmis. Tiesa, ji pasižymėjo ir gana dideliu santūrumu bei uždarumu.
„Turbūt XX a. pradžioje abiejų rankų pirštų būtų užtekę suskaičiuoti vyresniosios kartos lietuvėms inteligentėms, o B. Mėginaitės-Klimienės bendraamžės jau aktyviau įsiliejo į Lietuvos valstybės gyvenimą. Neretai bent iki vestuvių, gimnaziją baigusios, o juolab aukštąjį išsilavinimą įgijusios, kalbų mokančios merginos spėdavo padirbėti kokioje nors valstybinėje, savivaldos institucijoje ar lietuviškoje įmonėje“, - pasakoja istorikė.
B. Mėginaitė buvo viena iš pirmųjų Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų – iš pradžių archyvo vedėja, paskui šifruotoja. Įdomu tai, kad šios paslaptingos pareigo atitekdavo patikimiems žmonėms, dažniausiai moterims.
„Jos slaptu šifru užšifruotą gautą diplomatinio susirašinėjimo tekstą „išversdavo“ į lietuvių kalbą arba užšifruodavo raštus Lietuvos atstovybėms užsienyje, prireikus mašinėle surinkdavo dokumentus arba parengdavo nuorašus. Bent viena ar dvi šifruotojos, ypač dar tuomet, kai tik didžiausiose šalyse veikė nedidelės atstovybės, keliaudavo su diplomatais į visas didžiąsias Lietuvos tarptautines derybas ir ten talkindavo delegacija“, - sako V. Bukaitė.
Kartais į užsienį važiuodavo ir pati B. Mėginaitė. Moterį įpareigojo ir žavėjo galimybė prisiliesti prie svarbių dokumentų ir lankytis įtakingųjų Europos valstybių sostinėse, stebėti pasaulio galinguosius.
B. Mėginaitė-Klimienė ypatingai mėgo keliauti, buvo žingeidi, drąsi ir pasirengusi nuolat mokytis.
Meilė ne iš pirmo žvilgsnio
B. Mėginaitė-Klimienė jau savo jaunystės metais traukė aplinkinių dėmesį ne tik savo intelektualumu, bet ir grožiu. Todėl nieko keisto, kad tokia mergina greitai pritraukė ir tuometinio studento Petro Klimo dėmesį.
Jis B. Mėginaitę dažnai matydavo Lietuvių mokslo draugijos visuotiniuose suvažiavimuose, į kuriuos rinkdavosi tautine kultūra besidomintys žmonės. Po oficialių posėdžių jaunimo laukdavo linksmesnė dalis – koncertai ir šokiai.
„Abu jie tuo metu buvo labai jauni, studentiško amžiaus, žmonės ir gana radikalių pažiūrų, P. Klimas – kairiųjų, o žinomo kunigo dukterėčia – katalikiškų, taigi stebėjo vienas kitą greičiau jau nepatikliai, iš tolo“, - sako ji.
Petrui Klimui ir Bronei Mėginaitei buvo lemta vėl susitikti po ilgos pertraukos. Jiedu susitiko 1917 metų pabaigoje, kai moteris ir jos bičiulė Jadvyga Chadakauskaitė grįžo iš Rusijos.
Tačiau tuomet, kaip V. Bukaitė pasakoja, asketiškai dirbti įpratusiam ir netgi rūstokam P. Klimui abi merginos atrodė pernelyg linksmos ir nerūpestingos. O kitų metų pabaigoje jis susižavėjo J. Chadauskaite. Bet jų simpatijai nebuvo lemta tęstis.
„Vis dėlto po keleto mėnesių abu jauni žmonės atitolo, o su B. Mėginaitė užsienio reikalų viceministras P. Klimas bendraudavo tik formaliai.
Tačiau pati J. Chadauskaitė stengėsi juos suartinti. Ilgai netrukus, J. Chadauskaitė ištekėjo už Juozo Tūbelio. Tuomet dėl butų stygiaus žmonės išnuomodavo savo namuose kambarius, ką ir padarė ką tik susituokusi pora. Viename kambaryje jie apgyvendino B. Mėginaitę, kitame – P. Klimą ir kiekvieną vakarą sukviesdavo juos kartu vakarienės ar arbatos“, - pasakoja V. Bukaitė.
1920 metais spalio mėnesį B. Mėginaitė atvyko į Ženevą, Tautų Sąjungos Asamblėją kaip Augustino Voldemaro vadovaujamos delegacijos šifruotoja. Kai prie lietuvių delegacijos prisidėjo P. Klimas, du jauni žmonės laisvalaikiu išeidavo pasivaikščioti po miestą, ypač mėgdavo užsukti į netoli viešbučio „Ecu“, kuriame įsikūrė Lietuvos delegacija, buvusią nedidelę Ruso salą Ronos upėje.
„Bičiulystė peraugo į gilesnius jausmus. Nors grįžus P. Klimas buvo susižavėjęs dar viena mergina, bet neilgai trukus, po metų, J. Tumas-Vaižgantas juodu sutuokė Palangoje. Vestuvės buvo labai kuklios: be gėlių, svečių, puotos, fotografo, iškilmingų drabužių“, - sako ji.
Dėdė netikėjo tvirta santuoka
Tačiau B. Mėginaitės artimas dėdė J. Tumas-Vaižgantas abejojo šios būsimos šeimos tvarumu, bet neprieštaravo dukterėčios pasirinkimui. P. Klimui žmonos dėdė tapo itin artimu bičiuliu.
„P. Klimas, įeidamas į šią šeimą, galima sakyti, irgi rado patikimą globėją. Kaip ir žmona, jis anksti tapo našlaičiu, tad žmonos dėdę vadino abiejų bendru tėvu. Įsikūrę užsienyje, Klimai nuolat susirašinėjo su J. Tumu-Vaižgantu ir atrodo, kad P. Klimas netgi intensyviau už žmoną“, -pasakoja ji.
Istorikė V. Bukaitė atkreipia dėmesį, jog skaitant laiškus, susidaro įspūdis, kad P. Klimas ir J. Tumas-Vaižgantas vienas kitą įkvėpdavo. Susirašinėdavo jie sumaniai, kūrybingai, ganėtinai atvirai, dažnai žaismingai, bet papasakodavo ir skaudžius dalykus, mokėjo paguosti ir nuoširdžiai pasitardavo.
„J. Tumas-Vaižgantas padėdavo tvarkyti giminaičių reikalus Kaune, tarkime, praktiškai jis pastatydino Klimų namus, kuriuose jų pakviestas 1932 metais apsigyveno. Beje, praėjus penkeriems metams po vestuvių, J. Tumas-Vaižgantas buvo nuvykęs į Paryžių aplankyti dukterėčios šeimos. O 1933 metais pavasarį P. Klimas iš Paryžiaus atvyko jį išlydėti į Paskutiniąją kelionę“, - sako ji.
Žodžio myliu nepakako
Tuomet B. Mėginaitė ir P. Klimas turėjo toli gražu ne kiekvienam Lietuvos bendraamžiui tekusią privilegiją patiems apsispręsti, su kuo sukurti šeimą. Lietuvių inteligentų aplinkoje vengta žodžio „mylėti“: meilę sutuoktiniams labiau stengtasi demonstruoti savo elgesiu, atsidavimu, pagarba. O tai ypatingai juntama, skaitant P. Klimo atsiminimus ir laiškus.
„Juose jis teigė, jog šis žodis per siauras, neatspindi juos su žmona siejusio jausmo. Rašydamas J. Tumui-Vaižgantui, ypač pabrėždavo jos moteriškumą, inteligentiškumą, solidžią elgseną bendraujant su diplomatais, žurnalistais ir kitais įtakingais žmonėmis. Atsiminimuose jis rašė, kad retai būna toks darnus, sklandus, meilės kupinas sugyvenimas kaip jų abiejų“, - dėsto V. Bukaitė.
P. Klimo žmonos gyvenimas pasikeitė, kai ji pradėjo lauktis. Tuomet ji paliko valstybės tarnybą ir atsidavė šeimai. Kartu su vyru jie užaugino dukrą Eglę ir sūnų Petrą. Tačiau 1932 metais šeima susidūrė su rimtu išbandymu – B. Mėginaitė susirgo sunkia tuberkuliozės forma.
„Didžiąją dalį laiko ji iki Antrojo pasaulinio karo pradžios praleido Šveicarijos kurorte Lezene, patyrė keletą operacijų. Kai sveikata pagerėdavo, parvykdavo į Paryžių, bet netrukus turėdavo vėl grįžti į Lezeną. Vyras pasirūpino gydymui reikalingomis lėšomis, dažnai lankydavo žmoną, kartu praleisdavo atostogas“, - sako istorikė.
Žmona į politiką nesikišo
Kalbant apie B. Mėginaitės-Klimienės ir jos vyro P.Klimo santykius, verta pastebėti, kad šie du žmonės buvo ypatingai glaudžiai susiję, panašios pasaulėžiūros ir turėjo vienodų pomėgių. Nors V. Bukaitė pabrėžia, kad dabar mes galime tik gana paviršutiniškai kalbėti apie jų pokalbių temas.
„Abejoju, ar P. Klimas konsultuodavosi su žmona tarptautinės politikos klausimais, bet nuomonę mielai išklausydavo. B. Klimienė kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, daug skaitydavo, ypač mėgo spaudą, grožinę literatūrą, užsienyje sekdavo ir visas publikacijas apie Lietuvą“, -mano istorikė.
Po dviejų santuokos metų P. Klimas pradėjo darbą diplomatinėje tarnyboje. Pasiuntinybės vadovo žmona taip pat turėjo nemažai pareigų – ji lydėdavo vyrą į kultūrinius renginius priėmimus ir padėdavo rengti juos Lietuvos pasiuntinybėje.
„Ji prisidėjo prie pasiuntinybės Romoje ir Paryžiuje interjero įrengimo, rengdavo arbatėles ir vakarienes diplomatams ir jų žmonoms. Jai teko mokytis diplomatinio etiketo, lavinti kalbų žinias ir bendrauti su įtakingais dviejų svarbių kultūros ir politikos sostinių žmonėmis.
Tai gana nelengvas ir atsakingas užsiėmimas. Jame svarbiausia nepakenkti, o dar geriau – mokėti sudominti, patraukti, kad nepatiklus ar net nepalankus pašnekovas švelnintų nuomonę apie ir Lietuvą ar netgi prireikus sutiktų padaryti kokią nors paslaugą jai“, - pasakoja V. Bukaitė.
Visada išliko ori
Paskutiniai B. Mėginaitės-Klimienės gyvenimo metai buvo kupini sudėtingų įvykių ir išgyvenimų. 1940 metų viduryje, kai Lietuvoje vyko valstybingumo netekties drama, Prancūziją okupavo Vokietija. Klimai išvyko iš Paryžiaus tik su keliais lagaminais ir turėjo pradėti gyvenimą iš naujo.
„Šiuo sunkiu laiku abudu atidžiai rūpinosi vienas kitu ir vaikais. 1943 metų rugsėjį vyrą suėmus, B. Klimienė stengėsi savo vyrui pagelbėti, deja, vargu ar tai buvo įmanoma – jis patyrė nacistines o vėliau sovietines represijas“, - sako ji.
Gyvendama Pietų Prancūzijoje, ji palaikė ryšius su lietuvių diplomatų Lozoraičių, Liutkų, Savickių, Lanskoronskių šeimomis. Moteris ypač apsidžiaugė, kai po represijų 1955 metais P. Klimas susisiekė su žmona, tebegyvenusia dar 1941 metais šeimos įgytoje nedidelėje viloje Graso mieste.
„Jiedu susiskambindavo, moteris į Lietuvą siųsdavo siuntinius vyrui. Deja, po mažiau nei poros metų B. Klimienė mirė. Akivaizdu, kad tai buvo veikli, savarankiška, stipri ir daug patyrusi moteris. Ji patyrė du pasaulinius karus, gyveno keliose valstybėse, bendravo su daugeliu įdomių ir įtakingų žmonių. B. Klimienė mokėjo pakelti išbandymus, liko ori ir santūri net patirdama sunkumus“, - Lietuvos signataro žmonos asmenybę apibendrina istorikė V. Bukaitė.
