Rokas pasakoja, kad siekti užsibrėžtos vizijos būti virtuvės šefu ir įkurti pirmąjį savo verslą jis pradėjo būdamas dar tik 16-os metų.
„Būdamas mažas jau žinojau, kad jeigu turiu tikslą, turi jo siekti vardan visko. Taip aš link jo ir pradėjau judėti. Ar buvo sunku, nesunku? Savęs šiuo metu be maitinimo ir restorano verslo neįsivaizduoju“, – tvirtina R. Galvonas.
Kaip teigia pats virtuvės šefas, blogiausias dalykas tas, kai nebelieka veiklos. Tačiau, dažniausiai jam taip nenutinka, jis tuojau pat imasi iniciatyvos judėti, veikti. „Ir pats nesuprantu, kodėl tiek dirbu. Galėčiau kartais sau leisti ir pailsėti“, – nusišypso pridurdamas jis.
R. Galvonas juokiasi, kad nuolatos dirbdamas per kelis miestus jis nori, nenori gyvena automobilyje. Be to, net ir įrodęs, kad gali visko pasiekti savomis rankomis, jis vis dar nuolatos susilaukia apkalbų:
„Nežinau kodėl, tačiau žmonės apie mane yra susikūrę įspūdį, kad esu turtingų tėvų vaikas, kuriam tėvai davė daug pinigų ir taip pradėjau verslą. Daug kas nemato tos pusės, kiek daug man teko dirbti nežmoniškais tempais.
Pamiegojus kelias valandas per dieną tu bandai elgtis taip, kaip yra geriausia, bet to nesimato viešumoje. Būna visko, tačiau pavydas mane „veža“ – esu laimingas, jeigu man kažkas pavyduliauja, reiškia, kad esu priekyje.“
Žinoma, puoselėdamas savo restoranų verslus, jis itin daug dėmesio skiria savo komandai, kuri taip pat prisideda padėdama ištiesiant pagalbos ranką.
„Turiu nuostabius darbuotojus, kurie padeda sužiūrėti viską, kai išlekiu pailsėti. Iš tiesų, laisvam laikui, kad ir kaip gaila retai nelieka laiko, nes jis visas yra darbas. Būdamas atostogose užsienyje, stengiuosi vis kažko pasisemti iš kelionės, ieškau naujų skonių ir idėjų.
Tačiau, šiuo metu gyvenimas nuolat sukasi ant ratų, kas nuolat vargina, mat visuomet esi vien lagamine, bet viską, jeigu labai nori – galima suderinti“, – nusišypso vaikinas.
Paduoti į teismą tėvai
Retas žino, kad tam, kad galėtų įkurti savo verslą ir būti vieninteliu „Roko virtuvė“ akcininku, R. Galvonui ir jo šeimai teko praeiti itin sudėtingą kelią. Būdamas 16-os, nepilnametis, jis negalėjo tokia veikla užsiimti savarankiškai, tad sužinojęs apie galimybę išimties būdu tapti pilnamečiu – jis į teismą padavė savo tėvus.
„Mūsų šeimos teisininkė prasitarė, kad yra tokia emancipacijos galimybė. Buvau vienas iš pirmųjų atvejų Lietuvoje, kuris gavo emancipaciją ne dėl kitų priežasčių, o verslui.
Tėvai mane palaikė nuo pirmosios minutės, nes žinojo, kodėl ir ką darau, tad nebuvo iš jų pusės jokių priešingų emocijų. Tam, kad įrodyčiau, jog esu pajėgus kurti savo verslą, per kelias dienas teismui turėjau įrodyti, kad aš galiu, praeiti visą charakteristiką, vaikų teises.
Tai buvo įdomi patirtis. Prisimenu, kad mama visą laiką praverkė, nes turėjo laikydama kodeksą garsiai pasakyti, kad išsižada manęs. Tačiau tokios emocijos vėliau praėjo, nes žinojome, dėl kokių tikslų tai vyko“, – pasakoja Rokas.
Nuo pat mažų dienų R. Galvono pasaulėžiūrą formavo atsakomybės jausmas, kad norėdamas kažką nusipirkti, pirmiausiai turi pats viską užsidirbti.
Pasiteiravus, ar gavęs emancipaciją, jis nesijautė žiūrimas tarsi pro padidinamąjį stiklą tiek namiškių, tiek bendraamžių, jaunas vaikinas teigia, atsakomybės atsakyti už savo veiksmus jis nebijojo, tad ir šiuo atveju jį lydėjo drąsa:
„Iš tiesų, tokį ir pats save susikūriau, nes nuo 16-os turėjau eiti vienas į verslo susitikimus, bendrauti, megzti ryšius. Žinoma, ta drąsa išugdoma, bet ne taip lengvai, nes kelyje buvo ir ašarų, ir visko, o ypač tada, kai tu nesi net pabaigęs mokyklos. Neturi žalio supratimo apie verslą, o tu privalai jį valdyti, todėl lengva nebuvo.“
Tvirtą charakterį vaikinas puoselėja ir dabar svajodamas apie ateitį. Visgi, apie jos planus jis kalba nedrąsiai, mat laimė visada mėgsta tylą. „Gera kalbėti apie tai, ką nuveikei ir jau padarei, o dabar paprasčiausiai norėčiau tobulėti, išmokti papildomas kalbas ir žinoma, išsilaikyti versle šiuo sunkiu laikotarpiu“, – priduria jis.
