Ne paslaptis, kad bendraujant emocijos itin svarbios: iš jų sprendžiame, kokį įspūdį pašnekovui daro mūsų žodžiai, emocijomis reaguojame į replikas. Tik kartais atrodo, kad emocijos labiau trukdo nei padeda. Kaip yra iš tikrųjų?
Kodėl protas prieštarauja emocijoms?
Manoma, kad emocijos yra per evoliuciją gyvūnų mums perduotas gebėjimas reaguoti į tam tikras situacijas. Gyvūnai negeba vadovautis protu, todėl į išorės dirgiklius reaguoja emocijomis. Tai pakankamai primityvus prisitaikymo prie aplinkos mechanizmas: baimė verčia bėgti nuo pavojaus, pyktis – pulti ir kovoti už save, malonumas ragina jo siekti, nepaisant jokių kliūčių.
Žmonės, patiriantys liūdesį, džiaugsmą, pyktį, taip pat į aplinką reaguoja ne protu, o emocijomis. Ir neretai pasielgia taip, kad paskui tenka ilgai gailėtis. Kitaip tariant, užvaldžius emocijoms sveikas protas nutyla.
Emocijos tarpusavio santykiuose
Ne visada emocijų protrūkiai kenkia. Kartais pastebima, kad išlieti emocijas naudinga, jei tik tai netrunka pernelyg ilgai ir nesibaigia abipusiais kaltinimais ir priekaištais. Pasak psichologų, bendravimui kur kas daugiau žalos suteikia kitas kraštutinumas – emocinis šaltumas, dėl kurio bendravimas tampa nemalonus. Paprastame pokalbyje emocijų stoka parodo pašnekovo abejingumą, o artimuose santykiuose apskritai kliudo tarpusavio supratimui ir intymumui.
Šiandien psichologai vis dar ieško efektyviausių būdų, kaip racionaliai reguliuoti į emocijas, nes nekontroliuojamos jos gali pakenkti ir tam, kuris jas išlieja, ir aplinkiniams.
Emocijos visų pirma kyla kaip reakcija į realius gyvenimo įvykius, kurie anaiptol nesiklosto idealiai, todėl troškimas jas derinti su racionaliu protu retai kada įgyvendinamas.
Stabdo ar veda pirmyn?
Psichologai nustatė, kad emocijos dezorganizuoja tą veiklą, dėl kurios jos ir kilo. Pavyzdžiui, baimė, atsiradusi prieš pavojingą kelio ruožą, sutrikdo judesius arba gali apskritai priversti sustingti. Beprotiškas džiaugsmas, kad aplankė sėkmė, gerokai sumenkina žmogaus kūrybinį potencialą. Atrodytų, emocijos tik sukuria papildomų kliūčių.
Tačiau verta susimąstyti, kad ne veltui jos išliko per evoliuciją. Sutrikdydamos tam tikrą žmogaus veiklą, emocijos savaip palengvina perėjimą prie kito etapo, kuris jau iš anksto mums atrodo sudėtingesnis. Taip, baimė, sustabdžiusi prieš sudėtingą kliūčių ruožą, leidžia pailsėti ir sukaupti papildomos energijos. Pyktis priverčia beatodairiškai nušluoti visas kelyje pasitaikiusias kliūtis, kurių nepavyko aplenkti. Džiugesys suteikia progą pasimėgauti savo pasiekimais ir neleidžia gyvenimo paversti nuolatinėmis lenktynėmis.
Emocijos atsirado pirmiau nei gebėjimas mąstyti. Todėl jos ir renkasi paprastesnius gyvenimiškų sprendimų variantus. Emocijoms paklusęs žmogus pasikrauna energijos, nes emocijos, kitaip nei protas, glaudžiai susijusios su fiziologiniais žmogaus organizmo procesais. Paveiktas stiprių emocijų organizmas mobilizuoja jėgas – o šio proceso negalėtų paveikti net ir logiškiausias mąstymas, įsakymai, prašymai ar ultimatumas.
Rodyti negalima slėpti
Poreikis racionaliai valdyti emocijas žmogui kyla ne todėl, kad jo netenkina pati emocinė būklė. Normaliai veiklai ir bendravimui ne mažiau trukdo ir audringi, nevaldomi pojūčiai, ir abejingumas, ir emocijų stoka. Intuityviai žmonės puikiai jaučia aukso viduriuką, kuris užtikrina palankiausią atmosferą įvairiose bendravimo situacijose. Ne veltui liaudies išmintis nuolat primena pernelyg neišlaisvinti savo emocijų: „Neperšokęs griovio nesakyk „op“, „Nesidžiauk radęs, neverk pametęs“, „Nedžiūgauk, nes paskui teks verkti“ ir kt.
Šiomis rekomendacijomis ir šiandien noriai dalijamės vieni su kitais, nes puikiai suprantame, kad nevaldomos emocijos gali pridaryti žalos ir tam, kas jas jaučia, ir tam, kas tampa jų liudininku. Deja, kad ir koks išmintingas bebūtų patarimas, jo retai kada klausoma. Kur kas dažniau žmonės elgiasi atvirkščiai: užkrečia vienas kitą emocijomis.
Sunku tikėtis, kad žmogus vadovautųsi svetimu protu tada, kai jo paties protas atsisako ką nors patarti. O ir tie svetimi patarimai – kažin, ar visada į sveikatą: „Suimk save į rankas. Nepasiduok akimirkos silpnumui.“ Paklusus įsakymui užgniaužti emocijas, susijaudinimas tik didėja, o silpnumas tampa nebepakenčiamas. Nesusitvarkydamas su savo išgyvenimais, žmogus stengiasi užslopinti bent jau išorinį tų emocijų proveržį. Tačiau už tai tenka brangiai sumokėti: įsisiūbavusios aistros, su kuriomis į kovą stoja jūsų organizmas, suduoda vis naujus smūgius, nuo kurių nepavyksta išsisukti. Ir jei žmogus yra įpratęs slopinti savo emocijas, jam gresia rimtos ligos.
Amerikiečių psichologas Johnas P. Holtas įrodė, kad užgniaužtas pyktis lemia prastą savijautos ir sveikatos problemas. Nuolat slopinant pyktį gali pradėti vystytis tokios ligos, kaip hipertonija, skrandžio opaligė, migrena ir kitos. Todėl siūloma pyktį ir kitas savo emocijas reikšti, bet daryti tai konstruktyviai, bet tai įmanoma tik tuo atveju, jei žmogus nori atkurti arba išlaikyti pozityvius santykius su kitais. Jis kalba ir veikia taip, kad suteiktų sau galimybę išreikšti jausmus, išlaikyti jų intensyvumo kontrolę, kurios reikia norint įtikinti pašnekovą savo jausmų tikrumu.
Bet kaip kontroliuoti savo jausmų intensyvumą, jei pirmas dalykas, kuris dingsta kilus stiprioms emocijoms, tai gebėjimas kontroliuoti savo būklę?
Pavojingi malonumai
Malonumų vaikymasis mūsų sveikatai ir gerai savijautai ne mažiau pavojingas nei nuolat persekiojančios nesėkmės, kančia ir netektis. Moksliniai tyrimai parodė, kad mūsų organizmas teturi vieną vienintelį prisitaikymo prie pokyčių fiziologinį mechanizmą. Ir kuo intensyvesni tie pokyčiai, tuo didesnė rizika, kad jėgos išseks. Nepriklausomai nuo to, ar stresas malonus, ar ne.
Džiugių permainų sukeltas stresas gali paveikti net stipriau nei nemalonus stresas. Taigi, gyvenimą pavertus nesibaigiančia švente, anksčiau ar vėliau jus ims persekioti organizmo išsekimas.
Pesimizmas – ne išeitis
Pesimizmas retai kada pageidautinas. Tačiau pasyvus kančios vengimas – gana dažnas reiškinys. Pesimistiškai nusiteikę žmonės susitaiko su nuolatiniu savęs gniuždymu, jie tikisi, kad atsisakius aktyviai siekti laimės galima išvengti ir stipraus streso. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Fonas, kuriame dominuoja neigiamos emocijos, pastebimai mažina žmonių produktyvumą ir gyvybinį tonusą, bet jų neįmanoma išvengti. Ir nereikia. Emocijos tam tikra prasme padeda susikaupti ir kovoti su kliūtimis, įveikti sunkumus.
Pasak fiziologų, žmogus neturėtų leisti savo smegenims priprasti prie nemalonumų. Atvirkščiai, patyrus nesėkmę rekomenduojama atrasti kad ir mažą, bet vis dėlto džiuginančią atsvarą nemaloniems potyriams. Būtina sukoncentruoti dėmesį į teigiamus savo gyvenimo aspektus, dažniau prisiminti džiugias praeities akimirkas, planuoti veiksmus, kurie galėtų pagerinti padėtį. Gebėjimas atrasti džiaugsmą gyvenimo smulkmenose būdingas daugumai ilgaamžių.
Kaip valdyti savo emocijas?
Valdyti savo emocijas – nelengva užduotis. Dažnai pačiam žmogui, be niekieno pagalbos, tai netgi pernelyg sudėtinga. Ir vis dėlto esama keleto būdų emocijas nukreipti pozityvia linkme.
Emocijų paskirstymas. Pamėginkite išplėsti situacijų, kurių metu patiriate stipresnes emocijas, spektrą. Kai emocijos pasiskirsto įvairiose gyvenimo sferose, jų intensyvumas šiek tiek nuslopsta. Štai kodėl namuose vieniša besijaučianti namų šeimininkė kur kas intensyviau išgyvena aistras, verdančias seriale, nei dirbanti, keliaujanti ir hobį turinti moteris. Lygiai tas pats pasakytina ir apie darboholiką: užsisklendęs mintyse ir pasinėręs į darbo rūpesčius, jis gali pratrūkti dėl menkiausios savo klaidos – ten, kur kitas nekreiptų dėmesio. Taigi semkitės įspūdžių kur tik galite: skaitykite knygas, tapykite, šokite, sportuokite, keliaukite, bendraukite su draugais. Kuo daugiau ir įvairesnių emocijų patirsite, tuo lengviau bus jas suvaldyti.
Koncentracija. Vis dėlto pasitaiko situacijų, kai visą savo veiklą būtina nukreipti viena linkme ir maksimaliai susikoncentruoti. Tokiu atveju žmogus sąmoningai išjungia kitas savo emocijas, vengia situacijų, kurios galėtų atitraukti nuo privalomosios veiklos. Įvairių būdų, kaip nukreipti emocijas viena linkme, galima rasti garsių menininkų, mokslininkų autobiografijose. Daugybė menininkų, ėmęsi reikšmingų kūrinių, vienaip ar kitaip atsiribodavo nuo pasaulio, sąmoningai vengdavo buitinių rūpesčių ir visas mintis nukreipdavo į tai, kas tuo metu atrodė didinga ir svarbu.
Perjungimas. Tai būdas neutralizuoti neigiamas ir destruktyvias emocijas – pyktį, įsiūtį, agresiją. Pajutus jų antplūdį būtina laikinai šias situacijas pakeisti iliuzinėmis arba socialiai nereikšmingomis (buitiškai tariant, susirasti atpirkimo ožį) – pavyzdžiui, jei kilo labai stipri pagunda trenkti pašnekovui – emocijai neutralizuoti užtektų trinktelėti į stalą. Taikant šį metodą prireiks ir valios pastangų, ir vaizduotės bei išradingumo.
