Šiandien Andrių dažniausiai sutiktumėte besisukant savo namų virtuvėje, kur gimsta įvairių skonių ir išvaizdos tortai, keliaujantys net į kitas šalis. Apie meilę maisto gamybai ir konditerijai, tortų gamybos subtilybes ir susidariusias užsakymų eiles, A. Kvedaravičius pasakojo naujienų portalui tv3.lt.
Iš sandėlio – į virtuvę
Jau kurį laiką A. Kvedaravičius su šeima gyvena Birmingame, Jungtinėje Karalystėje, kur, kaip pats juokdamasis sako, iš pradžių išvyko ieškoti geresnio gyvenimo ir užsidirbti daugiau pinigų.
„Manęs čia laukė, o atvykti kvietė draugas, kuris padėjo įsikurti, susirasti darbą – taip po truputį ir pradėjau. Pusmetį čia dirbau vienas, paskui atvažiavo antroji pusė, dar gerą pusmetį padirbome dviese, pasitaupėme pinigų, išsinuomavome savo būstą, atsivežėme sūnų ir po truputėlį judėjome į priekį“, – gyvenimo svetur pradžią prisimena pašnekovas.
Teko darbuotis ne pačiuose paprasčiausiuose darbuose – viskas prasidėjo nuo vištienos fabriko, paskui Andrius įsitvirtino automobilių detales gaminančios įmonės sandėlyje, tik tąkart, nors ir labai darbą mėgo, teko jo atsisakyti – nespėjo su anglų kalbos mokslais.
Galiausiai, A. Kvedaravičius įsidarbino pieno produktų sandėlyje, kai draugai ėmė pastebėti jo talentą – per šventes paragavę vyro keptų tortų, nesuprato, kodėl jis nesiima šios veiklos, juk rinka didelė, tad įsisukti konditerijos sferoje tikrai įmanoma.
„Pagaminau 4 skirtingo skonio tortus ir išdalinau juos draugų draugams, visiems, kam galėjau, iš pažįstamų – buvo įdomu, ar žmonėms patiks įvairūs skoniai. Nusprendėme pamėginti, dar dirbau ir sandėlyje, ir pradėjau kepti tortus.
Kurį laiką dirbau per du darbus, buvo ganėtinai sudėtinga – dieną dirbi sandėlyje, grįžti namo, čia virtuvėje stovi ne vieną valandą, bet po truputį, po truputį išėjau iš sandėlio ir visą dėmesį skyriau mokymams, technikų tobulinimui – viskam“, – pasakoja A. Kvedaravičius.
Pašnekovas atvirauja, kad meilę maistui perdavė jo mama, kuri išlepino skaniai valgyti, o įtakos turėjo ir prisiminimai iš dienų, kai Andrius keliaudavo pas močiutę kartu su ja kepti sausainių.
„Gaminu jau seniai, konditerija ir kulinarija domiuosi nuo vaikystės. Nusprendėme kartu su antra puse, kad galbūt būtų galima pamėginti, gal kažkas gausis – rizikavome, galėjo nieko nesigauti, bet labai norėjau, stengiausi išmokti, tobulėti.
Laikotarpis įsivažiavimui, klientų susirinkimas užtruko ir momentais buvo sunkoka, nebuvo daug užsakymų, dirbau tik namuose, reikėjo pirkti įvairius prietaisus, techniką, produktus.“
Sau kritikos negaili
Prieš trejus metus palikęs senąjį darbą sandėlyje ir susikoncentravęs tik į tortų gamybą, Andrius pasinėrė į įvairiausius kursus – sako, nors skonį visuomet pavykdavo išgauti gerą, su dekoravimu teko paplušėti.
„Labai norėjau dirbti su šokoladu, gaminti iš jo dekoracijas, kadangi jos valgomos. Jis kaprizingas, su juo susidraugauti reikia laiko, bet vis tiek labai norėjau su juo dirbti. Po truputėlį pradėjau tobulėti, pirkau priemones, pats mokiausi namuose“, – pasakojo pašnekovas.
Vyras atvirauja, kad dekoravimas pradžioje labiausiai ir kišo koją – pačiam nesigaudavo taip, kaip norėtųsi, bandė atkartoti kitų konditerių darbus, bet tik supratęs, kad turi ieškoti savito braižo ir tortus dekoruoti originaliai, Andrius sako itin patobulėjęs.
„Labai daug dėmesio skiriu ir skoniui, ne tik išorės išvaizdai, bet ir vidaus išvaizdai, kad viskas būtų subalansuota, pjūvis būtų gražus. Aš siekiu, kad visi sluoksniai būtų vos ne su liniuote pamatuoti – lygu ir gražu, harmonija iš išorės ir iš vidaus.
Aš esu kritiškas, žmonės sako, kad tobulėju, o man atrodo, kad nepakankamai, kažko trūksta, norisi dar ir dar kažko išmokit. Tik dabar jau laiko nėra, laukia daug užsakymų, bet norėčiau išmokti įdomesnių gudrybių“, – šypteli jis.
Šiandien A. Kvedaravičius cechą įsikūrė namuose – viską pasidarė savo rankomis, su draugo pagalba, kad tik galėtų gaminti tortus. Kita vertus, čia jis praleidžia tikrai ne vieną valandą:
„Konditerijoje svarbu etapai, biskvitą iškepus jam reikia „pailsėti“ šaldytuve 10 valandų, po to gali su juo dirbti. Aišku, bandai derinti – kepi biskvitus, darai šokolado dekoracijas ir visa tai persikelia į dar kitą dieną.
Tada surenki tortą, vėl dedi į šaldytuvą, jis turi nusistovėti dar maždaug 8 valandas, tada padenginėji jį kremu, porai valandų į šaldytuvą ir galiausiai dedamos dekoracijos. Nėra taip, kad galima būtų iškart imti ir padaryti, konditerija sudėtinga“, – apie ilgą gamybos procesą pasakoja Andrius.
Torto atkeliauja iš visų kampelių
Užtrunka ne tik pati torto gamyba, bet ir idėjos gryninimas – kiekvienas tortas kepamas pagal individualų užsakymą, išpildant ir skonio, ir išvaizdos reikalavimus. Sako, viską surašyti į meniu būtų per daug sudėtinga, todėl kiekvieną detalę derina su užsakovu:
„Turbūt, man gyvenimas tokius užsakovus ir duoda, kurie nori kažko individualaus, turi savo idėją. Man tokie užsakymai labai patinka, aš galvoje jau įsivaizduoju, kaip tortas galėtų atrodyti, dar paklausiu, jei gaminu vaikui, koks tai vaikas – cholerikas ar ne, mėgsta daugiau judėti ar sėdėti, kokios patinka spalvos, kokiais žaislais žaidžia.“
Paklaustas, kokia yra gero torto paslaptis, Andrius šypsosi – svarbu įdėti meilės kiekviename gamybos žingsnyje, gaminti šypsantis ir su gera nuotaika, tuomet ir užsakovo šventė bus šviesesnė ir geresnė.
„Bet būna ir blogų dienų, kai nesiseka, kad ir ką bedarytum. Tada viską palieku, jei nesigauna, išeinu pasivaikščioti į parką, pasiklausyti paukštelių, ramiai pasėdėti. Grįžęs atgal šviežia galva vėl kimbu į darbus, nes žmonės valgydami turi šypsotis, kadangi aš gamindamas šypsausi“, – sako jis.
Galbūt tai ir yra paslaptis, kodėl A. Kvedaravičiaus tortus pamilę žmonės važiuoja iš tolimiausių Jungtinės Karalystės kampelių, o kai kurie tortai keliauja net į užsienį.
„Esu gaminęs ir indams, ir anglams, rusams, lietuviams, lenkams, vienas tortas keliavo į Belgiją, čia, Anglijoje, žmonės atvažiuoja iš Londono, Peterboro, kitų miestų, kad tik pasiimtų tortus“, – šypsosi pašnekovas.
Tik gauti vyro gamintą tortą greitu metu būtų sunku, kaip pats sako, mėnesį ar pusantro į priekį jau turi visą eilę užsakymų, o kartais tenka jų net atsisakyti, nes fiziškai nebespėja.
Zmogus yra menininkas ir turejo is karto siekt aukstumu mokytis
