Pavakarys, nors už lango jau tamsu Dzūkijoje, Puvočių kaime ponios Marijonos sodyboje – draugių šurmulys.
Ko moterys susirinko? Ogi ne šiaip paplepėt - žaisti akmenukais. Taip, lygiai taip, kaip kadaise vaikystėje, ganydamos karves ir avis.
Kadaise, vaikystėje, buvo oi, kaip įgudusios, dabar reikia prisiminti.
Per pietus suvarai karves ir avis į guldyklą, skerdžius eina prigult, o piemenukai ką – arba po upelį braidžioja, arba akmenukais lošia.
Taigi susėda kelios mergaitės ir varžosi tarpusavy. Kuri nesuklys, visus akmenukus sugaudys. O pralaimėjusios laukdavo baudos. Čia pat sugalvodavo.
Dabar mokslininkai sako, kad šis žaidimas – vienas seniausių pasaulyje, kaip pasirodo, mūsų dzūkų dar išlaikytas. Mažosios piemenaitės to nežinojo, tačiau ir be žinojimo toks azartas bežaidžiant apimdavo.
O įsižaidus – visko būdavo. Tiek įsijauti į žaidimą, kad nė nesužiūri ir pražiopsai kokią avį.
Teko ir pačioms mažosioms žaidėjoms mesti į šalį akmenukus ir eit saugot bandą. Kartais į pagalbą pasitelkiant ir kitus piemenukus.
Tačiau grįžkim prie žaidimo, kuris vaikystėje mergaitėms buvo labai svarbus – visada kiekviena kišenėse savo akmenukus nešiojosi.
Bežaisdamos moterys užtraukia dainą. Kadaise Puvočių kaimas turėjo savo ansamblį, kuris daug kur koncertuodamas apvažiavo. Vien Vokietijoj, pasakoja dainininkės, porą kartų buvo. Dabar moterys kokią dainą užtraukia tik savo smagumui. O po dainos vaikystės draugės sėda prie stalo.
Žinia, gėrimas – simbolinis – po šlakelį savo kiemuose surinktų žolelių antpilo. Juk šventės.
Plačiau apie TV3 reportaže
