„Susipažinome per bendrą draugę ir tapome tokios artimos, kad pasiryžome net kartu pastatyti namą“, – sako Justinos.
Tikslas – juodas diržas
Justina Šiurnaitė yra interjero dizainerė, ji kuria 3D vizualizacijas, planuoja namo erdves. Justina socialiniuose tinkluose dalinasi patarimais, kaip susikurti stilingus, madingus ir jaukius namus pačiam. Justina Jelinskaitė šiuo metu dirba Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centro direktoriaus pavaduotoja ūkiui.
Prieš septynerius metus susipažinusios moterys, sako radusios daug bendrų dalykų. Abi studijavo tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, tik tada viena kitos nepažinojo. J. Šiurnaitė nuo vaikystės užsiima karatė „Alfa“ klube, o tai buvo J. Jelinskaitės svajonė.
„Nuo vaikystės svajojau lankyti būtent šį sporto klubą, ten sportavo beveik visi mano kiemo draugai, bet tuo metu, dėl sveikos problemų, tėveliai neleido užsiimti šiuo sportu. Svajonė mane lydėjo visą gyvenimą, ir štai sutinku Justiną.
Ji mane supažindino su treneriu ir jau kitą dieną – aš treniruotėje. Taip po keleto metų, ilgų ir sunkių treniruočių iškovojau juodą diržą, o Justina, palaikydama man kompaniją, savo kolekciją papildė trečiu juodu diržu“, – pasakojo J. Jelinskaitė.
Suvienijo avarija
Taip užsimezgusi draugystė po truputį augo, moterys pradėjo kartu keliauti, o tos kelionės dažniausiai vykdavo spontaniškai.
„Svečiavausi pas mamytę, žiūriu skambina Justina. Pakeliu ragelį, o ji klausia – skrendi į Vokietiją? Sakau – skrendu, nežinodama, nei kas, nei kaip, nei dėl ko“, – juokėsi J. Jelinskaitė.
Justinų draugystę dar labiau sustiprino nelaimingas atsitikimas. Važiuodama iš varžybų J. Šiurnaitė pateko į avariją, o jos draugė Justina labai padėjo jai sunkiu metu, vežė pas gydytojus, atnešdavo vaistų.
„Tada pajutau koks ji geras ir rūpestingas žmogus, juk manęs ji dar gerai nepažinojo, o tiek daug laiko ir dėmesio skyrė“, – prisiminė J. Šiurnaitė.
Vėliau moterys tapo ir kolegėmis, daugiau nei dvejus metus kartu dirbo Užimtumo tarnyboje.
„Kiekvienas įvykis, posūkis gyvenime mums leido viena kitą geriau pažinti. Per sportą atpažinome savo užsispyrimą ir jėgą, nes silpnas žmogus tikrai nenueitų tokio kelio.
Kelionės leido pažinti koks mūsų požiūris į gyvenimą, kaip mėgstame leisti laisvalaikį. O, kai tapome kolegėmis, viena kitą pažinome ir darbinėje aplinkoje“, – kalbėjo J. Jelinskaitė.
Gyvenimo iššūkis
Gerai viena kitą pažinusios draugės ryžosi dar vienam gyvenimo iššūkiui – pastatyti namą, ir ne bet kokį, o aukščiausios kokybės. „Statant namą – klaidoms vietos nėra“, – sako Justinos.
Idėją statyti namą draugei pasiūlė J. Šiurnaitė, po to, kai sudalyvavo mokymų cikle. Justiną domino visi statybų aspektai, netrukus jos užsidegimą pastebėjo kurso dėstytojas. Įžvelgęs moters potencialią, dėstytojas supažindino ją su savo projektais.
Justina nuolat važinėdavo žiūrėti kaip vyksta namų statybos, mokytis ir semtis praktinių žinių. Įgavusi pasitikėjimo J. Šiurnaitė savo draugei rėžė – „Statom namą“.
„Iš pradžių tai nuskambėjo kaip kosmosas“, – neslėpė J. Jelinskaitė. „Aš nebaigusi kursų, studijos mano ne tos krypties, bet iš prigimties esu techniškas žmogus. Buvo dvejonių ką daryti, bet žinant Justiną, jos žingeidumą, užsispyrimą, užsivedimą ir įvertinus tai, kad ji turi labai didelį žinių bagažą ir atramą – savo statybų mokytoją, kuris visada duoda patarimus ir suteikia saugumo jausmą, ėmėmės šio statybinio iššūkio“, – sakė Justina.
Taip beveik 12 arų sklype, Panevėžio rajone, Stetiškių kaime išdygo 126 kvadratinių metrų namas, kuris jau beveik baigtas. Jis patogiai išplanuotas – kieme daug vietos, čia galima pastatyti vaikų žaidimų aikštelę ar pirtelę.
Viskas įrengta vadovaujantis fengšui principais, o namo numeris – aštuoni, pagal numerologiją simbolizuoja gerus finansus, nesustojamą pinigų srautą, tai – begalybės ženklas. „Juk moterys visada skiria dėmesį net menkiausioms smulkmenoms“ , – šypsojosi draugės.
Jokio broko
Paklaustos, su kokiais sunkumais susidūrė įgyvendinat šį projektą, Justinos atvirai pasakojo, kad statybos „ištampė“ visus nervus, atėmė daug vidinės ramybės.
Statybos pareikalavo begalės bemiegių naktų, pragalvotų dienų, kelionių vykstant į konsultacijas, bendradarbiavimo ir susitarimo su pačiais darbuotojais. Kai kuriuose statybų etapuose moterys ir pačios nevengė fizinių darbų.
„Dabar atsirinkome žmones ir turime puikią, darbais patikrintą komandą, todėl drąsiai imsimės statyti ir antrą namą. Ir ne su dviem kairėm rankom kaip daro daugelis kitų statybininkų“, – sako J. Jelinskaitė.
Jai antrina ir draugė: „Tai mūsų pirmas bendras projektas ir namą statėme kaip sau. Kiekviename meistrų žingsnyje reikalavome kokybės ir jokio paslėpto broko. Negalėjome sau to leisti, nesvarbu, kad namą statome pardavimui.
Abi jaučiame ramybę, kad viskas nuo pradžių iki galo padaryta nepriekaištingai. Juk jeigu norime užsiimti šia veikla – turime daryti gerai.“
Nėra nieko neįmanomo
Iš šio projekto draugės teigia pasiėmusios visko – išaugo pasitikėjimas savimi, ypač girdint profesionalų vertinimus, taip pat jos išmoko statybų aikštelėje susikalbėti su darbuotojais vyrais, kurie namą turi pastatyti moterims.
„Mumyse vidinio žvėries norinčio pasiekti tikslą niekas neužmušė. Statybos įrodė, kad mes esame stiprios ir nepalaužiamos, o kalbant apie mūsų draugystę supratom, kad esame puiki komanda“, – teigia J. Jelinskaitė.
J. Šiurnaitė pridūrė: „Net ir nežinant kur eini, visada svarbiausia tikėti, kad tau pavyks. Tuo visada vadovaujuosi. O, kitas dalykas – jeigu pavyko nors vienam žmogui šioje žemėje, reiškia pavyks ir tau.“
Autorius: Dovilė Barvičiūtė
