Spalio 5–11 dienomis vykstančią Disleksijos supratimo savaitę kviečiama kūrybiškai rodyti solidarumą su disleksijos sutrikimą turinčių žmonių bendruomene: organizuoti raudonos spalvos dienas, nušviesti savo namus raudona spalva, nuotraukas ir vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose skelbti su grotažyme #GoRedForDyslexia, ant įstaigos ar savo asmeninio profilio nuotraukos užsidėti „Go Red“ rėmelį, spalvinti šiai savaitei skirtus grafinius piešinius, netgi šokti pagal specialiai parengtą „Spotify“ grojaraštį ir kt.
„Raudona spalva šiai iniciatyvai pasirinkta ne šiaip sau, – aiškina „Dyslexia centro“ vadovė Jurgita Pocienė. – Dislektikai labai bijo raudonos spalvos, nes mokytojai klaidas taiso raudonu rašikliu. Todėl šią savaitę mokyklų bendruomenės kviečiamos rengtis raudonai ir netgi rekomenduojama leisti mokiniams diktantus rašyti raudonu rašikliu, kad ši spalva jiems nebekeltų streso. Nebijokime raudonos spalvos, nebijokim klaidų, kurių dislektikai padaro turbūt daugiau nei kiti, bet iš tikrųjų jie labai kūrybingi, apdovanoti didele fantazija.“
Geriausias to įrodymas, pasak Jurgitos, – disleksijos sutrikimą turinčios įžymybės. Tarp jų – tokie genijai kaip Leonardas da Vinčis, Albertas Einšteinas, dailininkas Pablas Pikasas, rašytojas Hansas Kristianas Andersenas, televizijos laidų vedėja ir aktorė Whoopi Goldberg, dainininkė Cher ir daugelis kitų.
Pažinti ir suprasti
Nors pasaulyje minima Disleksijos supratimo savaitė, Lietuvoje apie šį sutrikimą, pasak J. Pocienės, dar per mažai žinoma, todėl jos vadovaujamas centras šią savaitę pavadino Disleksijos pažinimo savaite. Vienas jos akcentų – piešinių konkurso „Raidė kaip išraiška“ parodos atidarymas. Pasak Jurgitos, konkurse buvo kviečiamos dalyvauti visos Lietuvos mokyklos. Ji džiaugiasi, kad į konkursą savo piešinius atsiuntė net 204 vaikai. „Mūsų tikslas buvo kviesti kalbėtis apie disleksiją, todėl mokytojams siūlėme kartu su vaikais pasižiūrėti filmą „Žemės žvaigždelė“, kuriame pasakojama apie šį sutrikimą turintį vaiką. Norim, kad vaikai suprastų tokius bendraklasius, pažintų jų sunkumus, norėtų jiems padėti.“
Paroda „Raidė kaip išraiška“ tapo svarbiausiu spalio 6 dieną Vilniuje vykusio Disleksijos supratimo savaitės atidarymo akcentu. Į parodą atrinkta 20 vaikų piešinių, visi dalyviai gavo dovanų ir vaišinosi saldumynais, o vėliau galėjo siausti prekybos centre „Ozas“ įsikūrusiame pramogų parke „Adventica“, kuriame vyko renginys. „Esame labai dėkingi mus nemokamai įsileidusiam parkui „Adventica“. Norėjome, kad apie disleksiją išgirstų kuo daugiau žmonių, – sako J. Pocienė, – todėl kvietėme atvykti kuo daugiau žmonių, o tie, kurie atėjo apsirengę raudonos spalvos drabužiais, čia dūkti galėjo už simbolinę 1 euro kainą.“
Specialioji pedagogė Indrė Rimkė į renginį iš Kauno atsivežė tris konkurso dalyves – dvi Gerdas ir Gustę. Visų trijų piešiniai eksponuojami parodoje. „Dirbu Kauno Martyno Mažvydo ir Petrašiūnų mokyklose bei Vaikų dienos centre. Stengiuosi, kad panašiuose konkursuose dalyvautų kuo daugiau vaikų, bendradarbiauju su dailės mokytojomis, – pasakoja specialioji pedagogė. – Kviesdama dalyvauti konkurse pirmiausia mokiniams pasakojau apie šį sutrikimą, paruošiau skaidres, kad jie kuo daugiau sužinotų. Vaikai turi žinoti, kad esame skirtingi ir kad tai nėra blogai.“
12 metų specialiąja pedagoge dirbanti Indrė sako, kad kiekvienoje mokykloje yra nemažai skaitymo ir rašymo sunkumų turinčių vaikų, nors disleksijos diagnozės jai dar nėra tekę sutikti. Pasak J. Pocienės, Lietuvoje disleksijos pavadinimo vengiama, bet pedagoginių psichologinių tarnybų vaikams nustatomas skaitymo sutrikimas, disgrafija (rašymo sutrikimai) ir diskalkulija (matematinių sąvokų ir operacijų atlikimo sutrikimai) yra ne kas kita, kaip disleksija.
„Lietuvoje yra per 322 tūkst. mokinių, 10 proc. jų, sprendžiant pagal pasaulinę statistiką, turi disleksijos sutrikimą. Tai – didžiulis moksleivių būrys, todėl mokytojai turėtų būti mokomi atpažinti šiuos sutrikimus turintį vaiką, kad galėtų pakeisti mokymo metodus, informuoti ir nukreipti tėvus pas logopedą ar kitą specialistą“, – sako J. Pocienė.
Svarbiausia – tėvų meilė ir supratimas
Renginyje su 10-mete dukra dalyvavęs vilnietis verslininkas Maksimas prisipažįsta turįs disleksijos sutrikimą, bet apie tai suprato tik suaugęs. Tuo metu, kai mokėsi mokykloje, apie šį sutrikimą Lietuvoje dar nebuvo žinoma, tad jam teko kęsti mokytojų priekaištus dėl daromų klaidų. Vis dėlto tai Maksimo nepalaužė, o dabar jis padeda disleksijos sutrikimą turinčiai dukrai: „Visas problemas sprendžiu kitaip, ir tai man padeda ir versle, ir gyvenime. Kai gimė dukra, pastebėjau, kad jos mąstymas panašus į mano, esame tarsi iš vienos tešlos padaryti. Mudu vienas kitą suprantam iš vieno žodžio, man labai lengva jai aiškinti matematikos užduotis, nes žinau, ko ji nesupranta. Man atrodo, kad vadovėlius tokiems vaikams turėtų rašyti dislektikai, nes jie supranta jų mąstymo kelius.“
Pašnekovas sako, kad jam labiausiai padėjo tai, kad jį labai mylėjo mama. „Dyslexia centro“ logopedė Ana Leonovič pabrėžia, kad disleksija žmogų lydi visą gyvenimą, todėl labai svarbu, kad tėvai priimtų savo vaiką, besąlygiškai jį mylėtų ir išmokytų su šiuo sutrikimu susigyventi dar vaikystėje, daugiau bendrautų su vaiku, padėtų jam ir iš jo nereikalautų neįmanomų dalykų.
Tai patvirtina pačios J. Pocienės istorija. Šešių vaikų mama pasakoja ilgai nesupratusi, kodėl dukrai Mortai nepavyksta sklandžiai skaityti. Po ilgų ieškojimų ir konsultacijų ji sužinojo, kad dukra turi disleksiją. Pradėjusi tuo domėtis suprato, kad Lietuvoje nėra sistemos, pagal kurią tokiems vaikams būtų specialiai pritaikoma mokymosi medžiaga ir kad mokytojai neturi tam reikalingų kompetencijų.
Jurgita prieš beveik metus ėmė aplink save burti specialistus ir šeimas, auginančias disleksijos sutrikimų turinčius vaikus, o praėjusių metų lapkričio 14-ąją įkūrė pirmąjį Lietuvoje disleksijos centrą. Čia mokymosi sunkumų turintiems vaikams padedama nustatyti sutrikimą, teikiama tęstinė logopedo, psichologo ir konsultacinė pagalba. Iki šiol į centrą kreipėsi apie 50 šeimų iš įvairių Lietuvos vietų, padėti prašė net lietuvių šeima iš Belgijos.
Šiandien Jurgitos dukrai Mortai – 15 metų, apie savo sutrikimą ji nelabai mėgsta kalbėti, bet stengiasi mamai padėti savanoriaudama jos organizuojamuose renginiuose. Ji – ir viena iš Disleksijos supratimo savaitės savanorių. Kaip ir Morta, raudonais marškinėliais su užrašu „Go Red“ pasipuošusios dar dvi savanorės, pedagogikos studijų programos pirmakursės Sabina ir Greta.
Greta prisipažįsta, kad ateityje norėtų dirbti su įvairių sunkumų turinčiais vaikais. Sabina stengiasi išnaudoti kiekvieną progą susipažinti su kitokiais vaikais, tad džiaugiasi vasarą galėjusi savanoriauti stovykloje, kurią lankė disleksiją turintys vaikai. Šią stovyklą „Dyslexia centras“ organizavo su LAB. Ši biblioteka nuo pat pradžios tapo centro globėja – padėjo įsikurti savo patalpose ir padeda organizuoti įvairias veiklas.
Dienos stovyklos patirtys
L. e. p. LAB Informacinių išteklių skyriaus vedėja Dalia Balčytytė prisimena, kad maždaug prieš metus Jurgita, ieškodama literatūros disleksiją turinčiai dukrai, atėjo į biblioteką. Kai ji ėmė pasakoti, kad nori labai daug nuveikti šių vaikų labui, Dalia tiesiogine to žodžio prasme čiupo ją už rankos: „Jau keletą metų garsiai kalbėjom, kad turime virtualią biblioteką ELVIS, kurios knygos yra prieinamos visiems, kurie negali skaityti įprasto spausdinto teksto. Disleksiją turintys vaikai yra tiesioginiai mūsų klientai, tik iki tol mes jų niekaip negalėjome pasiekti. Kai bibliotekos patalpose įsikūrė disleksijos centras, pas mus pagaliau pradėjo klegėti vaikų balsai.“
Vasarą bibliotekoje organizuota dienos stovykla parodė, kaip svarbu disleksijos sutrikimą turintiems vaikams bendrauti tarpusavyje. LAB Komunikacijos ir informacijos skyriaus vedėjos Ramunės Balčikonienės sūnus taip pat turi disleksijos sutrikimą. Kristijonui – 8-eri, jis mokosi trečioje klasėje. Ramunė sako, kad stovykloje praleista savaitė sūnų labai pakeitė.
„Įspūdingiausia tai, kad tas pokytis išlieka. Anksčiau mokykloje jam tarsi įsijungdavo bejėgiškumo jausmas: „Esu kvailas, nepadarysiu, nėra prasmės, nenoriu“, bet kai stovykloje pamatė, kad net 15-mečiam dislektikui sunku skaityti knygas, Kristijonas pradėjo suprasti, kad jis toks ne vienas“, – sako Ramunė.
Ji dalijasi dar vienu stovyklos atradimu: „Stovyklautojams surengėme žaidimą „Lobio paieškos“. Vaikai susiskirstė į komandas ir ieškojo lobio, o kur ieškoti, sufleravo lapeliuose mūsų surašyti eilėraštukai. Vaikai juos perskaitė kuo puikiausiai, be klaidų. Matyt, tuo metu įsijungė motyvacija rasti lobį, ir jiems nukrito bet kokie psichologiniai suvaržymai.“
Teigiamas patirtis LAB rengiasi pratęsti – nuo šios svaitės kiekvieną trečiadienį bibliotekoje vyks popietės, į kurias bus kviečiami disleksiją turintys vaikai. „Norim, kad tokie vaikai išlaikytų bendrystės jausmą, o kadangi šios popietės vyks bibliotekoje, knygų aplinkoje, žaidimo forma jiems tą raštą vis tiek atnešim. Šie vaikai yra labai kūrybiški, jie pasaulį mato truputį kitaip, paprastai jų intelektas aukštesnis negu vidutinis. Blogiausia, kai tokį jautrų, protingą vaiką mokytojas nurašo arba – dar blogiau – iškviečia į klasės priekį ir liepia skaityti, kad kiti pasijuoktų matydami, jog skaityti jam yra iššūkis, tuo labiau prieš klasę.“
Į pagalbą – ELVIS garsinės knygos
Skaitymo sunkumų turintiems vaikams tikras išsigelbėjimas yra virtualioji biblioteka ELVIS, teigia pašnekovės Dalia ir Ramunė. Pasak D. Balčytytės, šią biblioteką, kurioje saugoma per 13 tūkst. pavadinimų garsinių knygų, kartu su tėveliais atranda vis daugiau disleksiją turinčių vaikų. „Labai svarbu, kad šie vaikai gali klausytis profesionalių diktorių įgarsintų leidinių. Iš mamų ir tėčių girdim, kad vaikams įgarsintos knygos labai patinka, jie džiaugiasi, kad neatsilieka nuo kitų, gali diskutuoti apie knygas, kurias skaito bendraamžiai“, – sako Dalia.
Ramunė prisipažįsta, kad jos sūnus nuo 2,5 metų yra ELVIS skaitytojas. „Kadangi mudu su vyru turim regėjimo negalią, seniai esame virtualiosios bibliotekos skaitytojai, tad Kristijoną migdydavom įjungę garsinę knygą. Ir paradoksas – jis yra dislektikas, kuriam įdomiausias dalykas yra ne kas kita, o knyga, – šypsosi Ramunė. – Neseniai grįžta sūnus iš mokyklos ir sako, jog klasės draugas Adomas giriasi, kad per vasarą perskaitė tris knygas. Jam tai juokinga, nes jis per savaitę perskaito tris. Garsinių knygų skaitymas pakėlė jo savivertę, jis su kitais gali diskutuoti apie knygas, ir klasėje daugeliu klausimų yra autoritetas.“
„Noriu, kad tie vaikai, kurie turi disleksijos sutrikimą, gyventų visavertį gyvenimą, gautų puikų išsilavinimą, noriu, kad pedagogai žinotų, jog yra priemonių, kurios gali jiems padėti mokykloje, kad šie vaikai nėra nei kvaili, nei blogi, nei tinginiai, su jais galima dirbti ir pasiekti labai gerų rezultatų“, – pabrėžia J. Pocienė.
Ji primena, kad Disleksijos pažinimo savaitė dar tik įsibėgėjo. Trečiadienį disleksiją turinčius vaikus LAB kviečia į popietę „Sutik draugą bibliotekoje“, kurioje Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius Linas Šmigelskas ves edukacinę programą apie kosmoso platybes ir kosmonautų gyvenimą erdvėlaiviuose. Penktadienio vakarą LAB prasidės renginys „Naktinėjimai bibliotekoje“. Jurgita kviečia prisijungti ir prie kitų savaitės iniciatyvų ir plėsti pažintį su disleksija.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.