Pradėkime nuo pacientų žodžių. Citata iš laiško: „…aš galiu jausti skausmą, tačiau tarsi tai man nerūpėtų, tarsi tai būtų kieno nors kito skausmas… Atrodo, tarsi laikas nieko nereiškia; tarsi aš egzistuočiau už laiko… Aš primenu įvykius, tačiau tarsi manęs ten nebūtų…“ Šiame tekste kalbama apie labai įdomų fenomeną – depersonalizaciją.
Nors JAV Retų ligų komisija depersonalizacijos sutrikimą priskiria prie retų ligų, tačiau ši labai keista būsena nėra tokia reta. Kaip simptomas depersonalizacija vienas dažniausių psichiatrijoje – po depresijos ir nerimo. Pastaruoju metu apie depersonalizaciją kalbama vis daugiau, ypač plėtojantis teorijoms apie vaikystės traumų ryšį su vėliau atsirandančiais psichiniais sutrikimais, ypatingai akcentuojant disociacinius sutrikimus, kuriuose depersonalizacija yra vienas iš pagrindinių simptomų.
Vis dėlto, kalbant apie depersonalizaciją, neįmanoma neatsigręžti į senuosius autorius, nes būtent jų apibūdinimai yra ypač vaizdingi ir – kas labai įdomu – visiškai atitinka šių dienų pacientų nusiskundimus. Dar viena citata, šį kartą iš laiško, kurį žymus prancūzų psichiatras Jean Esquirol gavo iš savo paciento (1845): „…aš padengiu juos (vaikus) bučiniais, bet kažkas yra tarp mano lūpų ir jųjų; ir tas siaubingas kažkas yra tarp manęs ir gyvenimo džiaugsmų. Mano egzistencija yra neišbaigta. … Kiekvienas iš mano jutimų, kiekviena manęs dalis yra tarsi atskirta nuo manęs ir nebegali suteikti man jokio pojūčio… aš nebejaučiu oro viduje, kai aš kvėpuoju…“
Kas tai yra depersonalizacija?
Taigi, kas yra depersonalizacija? 1911 metais prancūzų mokslininkai Dugas ir Moutier pateikė tokį šios būsenos apibrėžimą: „Tai būsena, kai yra jausmas ar pojūtis, kad mintys ir veiksmai nepasiekia savasties ir tampa neįprastais; tai yra asmenybės susvetimėjimas, kitais žodžiais tariant – depersonalizacija“. Manoma, kad pirmasis šį terminą savo dienoraštyje panaudojo šveicarų filosofas H. F. Amiel (1821–1881), kuris rašė: „viskas keista man; aš tarsi būčiau už savo kūno ir asmenybės ribų; aš depersonalizuotas, atskirtas, paleistas pasroviui…“.
Įdomu tai, kad depersonalizacija yra sutinkama ir bendroje populiacijoje, o jos pasireiškimo dažnumas priklauso nuo kultūros bei visuomenės, kurioje gyvenama. Taigi, egzistuoja tai, kas vadinama „normalia“ depersonalizacija. Jos dažnumas nėra mažas: kai kurie autoriai nurodo maždaug 20 proc. dažnumą – bent kartą gyvenime. Didžiausias dažnumas buvo stebėtas 18–22 metų amžiaus asmenų grupėje bei tarp moterų. Provokuoti šią būseną gali pervargimas, somatinė liga, alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų nutraukimas, miego trūkumas.
Depersonalizacijos pasireiškimas yra skirtingas įvairiose kultūrose. Ji vyrauja JAV, Vakarų Europos šalyse – tuose kraštuose, kur yra aukštas individualizmo lygis. Tuo tarpu kraštuose, kur aukštas bendruomeniškumas, depersonalizacija stebima rečiau, pvz. Azijos, Pietų Amerikos šalyse. Manoma, kad individo priklausymas grupei su bendra vertybių sistema sukuria nesąmoningą palaikymo jausmą.
Kokie simptomai išduoda depersonalizaciją?
Kokie dažniausi depersonalizacijos simptomai? Ir vėl citata, kurioje pasakoma labai daug to, ką jaučia depersonalizaciją patiriantis žmogus: „Kartais aš jaučiuosi už savo kūno. Aš žiūriu į žmones, žinau, kas jie tokie, bet negaliu savęs matyti tarp jų. Aš atsimenu praeities įvykius, bet ne visada matau save juose. Net mano nuotraukos atrodo kitokios. Aš nemėgstu žmogaus, kurį prisimenu buvus. Žiūrėti į veidrodį yra sunku, nes aš ne visada atpažįstu žmogų jame. …atrodo, kad aš žiūriu kažkieno kito akimis“.
Vienas iš dažniausiai sutinkamų – taip vadinamas anomalinis kūno jutimas. Tai jausmo, kad kūnas priklauso tau, nebuvimas, jausmas, kad įvykiai vyksta automatiškai, be valingo asmens įsikišimo, bei atsiskyrimo nuo savo kūno jausmas. Dažniausiai šią būseną patiriantys asmenys atžymi tarsi buvimą šalia savęs ar už savęs.
Kitas dažnas simptomas – emocinis sustingimas. Dauguma pacientų jį apibūdina kaip nesugebėjimą jausti: „aš girdžiu muziką, bet manyje nėra atsako… Aš jaučiuosi, tarsi vaikščiočiau po pasaulį, kurį atpažįstu, bet nejaučiu“.
Kai kuriais atvejais sutrinka savo gyvenimo įvykių vertinimas, t. y. prisimenama tarsi iš „stebėtojo pozicijos“: „Aš atsimenu dalykus, bet atrodo, kad tai, ką atsimenu, iš tiesų nutiko ne man“. Keičiasi laiko supratimas. Laikas atrodo arba greitai bėgantis, arba, atvirkščiai, slenkantis labai lėtai. Dažniausiai pacientai skundžiasi, kad neseniai buvę įvykiai atrodo tarsi buvę seniai praeityje. Kiti skundžiais, kad negali pajusti laiko ar kad patirtis egzistuoja už laiko ribų.
Kartais gali būti stebima derealizacija – būsena, kurios metu aplinka atrodo praradusi įprastumo aspektą.
Nors depersonalizacija gali egzistuoti kaip atskiras sutrikimas, ji dažnai sutinkama kartu su kitais psichikos sutrikimais. Labai dažnas depersonalizacijos ryšys su nerimo sutrikimais. Net 50 proc. atvejų kartu su panikos sutrikimu pasireiškia depersonalizacija. Kitas svarbus ryšys – tarp depersonalizacijos ir socialinės fobijos.
Depersonalizacija gali pasireikšti ūmaus streso metu. Tai galima vertinti ir kaip naudingą funkcinį atsaką, kai neįmanoma kontroliuoti išorinės situacijos. Tai paaiškėjo ištyrus sveikus studentus, patyrusius žemės drebėjimą San Franciske.
Depresijos, ypač esant netipinei jos eigai, metu irgi gan dažnai stebimi depersonalizacijos simptomai. Paminėtini ir asmenybės sutrikimai, ypač vengiančio, ribinio tipo ar obsesinio-kompulsinio tipo. Pastarajam sutrikimui būdinga tai, kad jį turintys asmenys pasižymi pernelyg dideliu poreikiu viską kontroliuoti, todėl jie gali būti pažeidžiami depersonalizacijos prasme, kai susiduria su situacijomis, kuriose kyla grėsmė ir kurių negali kontroliuoti. Ribinio tipo asmenybės sutrikimus turintiems asmenims dažniausiai būna pasikartojantys epizodai, kuriuos lydi ryškus asmeninis distresas ir kuriuos stengiasi nutraukti žalojant save. Tokie asmenys dažnai sako, kad jie nejautė nieko ar jautėsi nerealiai. Tokiu atveju fizinis sužalojimas ar kraujo vaizdas gali padėti atstatyti savasties jausmą.
Įdomi būsena yra disociacinis identiteto sutrikimas. Dažnai tai yra seksualinės, fizinės ar emocinės prievartos vaikystėje pasekmė. Stebimas tarsi skilimas į stebėtoją ir veikėją.
Depersonalizacija kaip simptomas neurologinių būsenų metu stebimas pakankamai dažnai. Dažniausios būsenos – migrena, Kleine-Levino sindromas, epilepsija. Psichoaktyvios medžiagos (marihuana, MDMA, LSD, ketaminas) taip pat gali sukelti depersonalizaciją. Dažniausiai depersonalizacijos simptomai atsiranda dėl toksinio tiesioginio psichoaktyvios medžiagos poveikio ir yra riboti laike, nors pasitaiko ir ilgalaikis poveikis po vienkartinio pavartojimo.
Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad depersonalizacija yra pakankamai dažna ir kartais sunki būsena, tačiau diagnozuojama ji palyginti retai. To priežastys gali būti kelios: visų pirma tai specialistai, kurie yra keistai įsitikinę ligos „retumu“, o antra – tai pacientai, kurie neieško pagalbos dėl sunkumų apibūdinant sutrikimą ar dėl baimės, kad jiems bus nustatytas psichozinis sutrikimas. Tačiau kalbėti apie depersonalizaciją reikia. Jau pati savaime ši būsena sukelia ryškų stresą, o to neaptarimas su pacientu veda prie blogo kontakto ir nebendradarbiavimo. Nustatyta, kad tarp patiriančių depersonalizaciją asmenų stebima prastesnė bendra savijauta, didesnis nedarbingumo lygis, gydymui reikia daugiau psichoterapijos seansų bei psichotropinių vaistų.
Svarbu paminėti, kad depresonalizacija – tiek simptomas, tiek sutrikimas – gali būti efektyviai gydomas šiuolaikinėmis medikamentinėmis bei psichoterapinėmis priemonėmis.
