Anksčiau ar vėliau ta moteris išdygsta ant tavo kelio. Jos neapeisi, nuo jos nepabėgsi. Ji laukia tavęs už uždarų durų, savo namuose. Ir tau reikia atidaryti tas duris, užeiti ir nusilenkti…Eglė R.: „Nusprendėme su Arvydu tuoktis ir reikėjo pasirodyti jo tėvams. Maniau, kad nepatiksiu, nežinojau, kaip elgtis. Nespėjau peržengti slenksčio, kai Arvydo motina pati mane apkabino, išbučiavo, pavadino „dukrele“, liepė sūnui mane nuauti (buvo snieguota žiema), nuvesti į kambarį. Iki šiol nesuprantu, iš kur joje buvo tiek meilės man, jei manęs nepažinojo ir matė pirmą kartą“.
Jei tau pasiseks, pakliūsi į rankas moteriai, kuri gimdė sūnų (tavo būsimą vyrą) ne sau, o dėl jo paties. Tas anytos tipas vadinasi „giminės motina“. Ji laukia, kad jos sūnus ves, ir tada ji gaus vaikaičių. Kadangi sūnus to pats vienas padaryti negali, ji laukia marčios: tavęs! Ji jau seniai sau pasakė, kad jos sūnus priklausys ir turi priklausyti kitai moteriai. Todėl gali džiaugtis, ji iš anksto myli tave!
Tokios moterys dažniausiai sutinkamos kaime, kur vestuvės, krikštynos – įvykis ne tik asmeniniame, bet ir viso kaimo gyvenime. Jei sūnus ilgai neveda, „giminės motina“ jaučiasi blogai. Tu esi išgelbėtoja, laukta viešnia.
Pasinaudok savo šansu, bet atmink: tokiai anytai – tu duktė. Atitinkamai ji tau – mama. Viskas bus gerai, jei priimsi tau siūlomą vaidmenį. Bet, neduok Dieve, atsisakysi ją vadinti „mama“, imsi su ja elgtis santūriai, panorėsi išlaikyti tarp jūsų tam tikrą atstumą. Suprask: ji tau geranoriškai atidavė savo sūnų (taip ji mano). Viskas, ko ji reikalauja mainais, – tavo dėkingumo, nulenktos galvos, truputėlio švelnumo...
Tau tą bus lengviau padaryti, jei suprasi, kad „giminės motina“ gyvena pagal senovinį archetipą. Ji nesąmoningai stengiasi jaustis „giminės galva“. Jos „aš“, kuriuo ji gyvena, susijęs ne tiek su sūnumi, kiek su vaikaičiais ir provaikiais, kuriuos tau lemta (jai) pagimdyti. Ir tai, įsidėmėk, tavo šansas (jei, žinoma, nesi kieto charakterio).
Dėl to nesistebėk, kad ji visada stengiasi jums su vyru padėti (net jei judu esate kelis kartus už ją turtingesni!) ir žiūri į jus iš viršaus kaip mama į vaikus. Tas jai būtina kaip oras.
Galvoji, kad tavo vyras niekam nepriklauso? Kad jis nukrito į tavo rankas iš debesų? Nežadink „giminės motinoje“ slibino!
Jau nusivylei „giminės motina“, suvokusi jos giliai paslėptą egoizmą? Neskubėk būti pernelyg griežta. Štai kaip pasitiko devyniolikmetę Norą C. jos būsimoji anyta: „Ji net neišėjo į koridorių, kai atėjau. Paskui, burbtelėjusi „labas“, atsisėdo prie stalo ir kokias penkias minutes nepratarė nė žodžio. Žvilgtelėjo į mane tik kartą, bet su tokia neapykanta, kad man pasidarė negera. Paskui sužinojau, jau buvau ketvirtąja pretendente į Rimanto žmonos postą“.
Nora neatlaikė įtemptos atmosferos ir pabėgo, sakydama, kad prisiminė turinti sutvarkyti neatidėliotiną reikalą. Visą vakarą ji praverkė, santykiai su vaikinu buvo sugadinti.
Turi pati nuspręsti: ar taip stipriai myli vyrą, kad visą gyvenimą pakęstum jo motiną, kuri niekuomet tavęs nemylės? O galbūt tau geriau nesipainioti į šią istoriją?
Jei turi penkis pretendentus į vyrus – mūsų patarimas tau – rinkis vyriškį, kurio motina normalesnė.
Bet jei tas vyras tau – gyvenimo svajonė, tai nieko kita nelieka, kaip tik iš karto rimtai pasikalbėti su savo svajone. Štai kaip tokioje situacijoje pasielgė Ieva A., 22 metų studentė: „Pasakiau Romualdui, kad daugiau pas jo motiną kojos nekelsiu. Jis turi šventą teisę su ja bendrauti. Bet mes susitarėme, kad bus dvi šeimos – jo „tėvų“ šeima, kuri su manimi neturi nieko bendra, ir mudviejų šeima. Aš tvirtai paprašiau ateityje nepainioti šių dviejų dalykų ir jis sutiko“.
Vienintelis būdas normaliai gyventi su „anyta-vore“ – kaip galima rečiau su ja matytis. Viltys, kad kada nors tokia anyta susitaikys su tuo, kad „jos sūnus ją metė ir išėjo pas kitą“ - labai menkos. O kadangi ji niekuomet neprisipažins, kad yra egoistė, tokia anyta sūnaus išėjimo priežastį visada susies su jumis („ta ragana apsuko jam galvą ir atmušė nuo manęs“).
