Vilniuje gyvenantį Benediktą Jonušką būtų galima pavadinti iš tiesų dvilype asmenybe. Dar mokyklos laikais užtikrintai pasirinkęs medicinos mokslus, šiandien šis jaunas tėtis atlieka vaikų chirurgijos rezidentūrą. O štai naktimis didesnė tikimybė būtų jį rasti tikrai ne namuose, o energinguose naktiniuose vakarėliuose.
Ir nors sunku suvokti, kaip šis vyras geba dirbti per du tokius skirtingus darbus, pats vaikų chirurgas rezidentas, radijo stoties „Power Hit Radio“ didžėjus Benediktas šypsosi, kad šie du jo gyvenimo užsiėmimai puikiai papildo vienas kitą.
Benediktai, ar tapti gydytoju buvo jūsų vaikystės svajonė?
Niekada negalvojau, kad būsiu gydytoju, nes šeimoje nėra nei vieno gydytojo. Tėvai mestelėjo tokią idėją, kai reikėjo rinktis dalykus mokykloje, tačiau nespaudė ir nenurodinėjo. Rinkausi pats ir ramia širdimi, todėl jie juokiasi, kad aš pirmasis toks drąsus, pasirinkęs šią įdomią specialybę. (šypteli)
Niekam ne paslaptis, kad medicinos mokslai pareikalauja daug pastangų, laiko ir žinių. Ar prisimenate bemieges studijų naktis?
Aš niekada nebuvau tas, kuris tik mokydavosi ir aplink nieko daugiau nematydavo. Mokyklos laikais buvo įvairiausių veiklų, todėl viskas persikėlė ir į universitetą: studentų atstovybė, įvairūs renginiai, projektai, mainai, vakarėliai, tas pats didžėjavimas.
Studijų metus prisimenu labai spalvingus, nors ir nelengvus, kai per sesiją mokydavausi po 16 – 18 valandų per parą. Buvo įvairių epizodų ir nežinau, ar dar kartą stočiau į medicinos studijas, jeigu žinočiau kaip viskas ten vyksta iš tikrųjų.
Tačiau esu patenkintas, kad perėjau tą gyvenimo mokyklą, kuri vadinama Medicinos fakultetu.
Besimokant medicinos mokslų, tikriausiai net galva gali susitikti tarp tiek gausybės jos sričių. Kodėl pasirinkote būtent vaikų chirurgiją?
Aš pats esu iš daugiavaikės šeimos, visada reikėdavo prižiūrėti brolį, seses ar pusbrolius. Su vaikais man nėra sunku rasti bendrą kalbą, dar studijų metais teko dirbti įvairiuose vaikų renginiuose ar stovyklose, todėl jie mane lydėjo nuolatos.
Praktikų metu ligoninėse vis atsidurdavau vaikų chirurgijos skyriuose, stojant į rezidentūros studijas pasisekė, kad galėjau įstoti į valstybės finansuojamą vietą. Visiškai nesigailiu savo pasirinkimo, nors vaikų chirurgija yra labai sudėtinga sritis, reikalauja daug darbo tiek su vaikais, tiek ir su jų tėvais ar seneliais.
Labai gera matyti su šypsenomis išeinančius vaikus iš ligoninės.
Naktimis jus galima išvysti prie didžėjaus pulto. Ar tai reiškia, kad vien tik dirbant vaikų chirurgu, jūs negalėtumėte pragyventi Lietuvoje?
Iš dalies taip. Aišku, labai susispaudus galima būtų išgyventi, tačiau norisi, kad šeimai nieko netruktų, norisi pakeliauti ir pagalvoti apie savo butą ar automobilį, todėl natūralu, kad neužtenka vien rezidento atlyginimo.
Dauguma rezidentų dirba kitose ligoninėse kaip medicinos gydytojai, o mano darbas kiek kitoks, susijęs su mano hobiu ir aistra – muzika. Tiesą pasakius, tai neša pagrindinę dalį mano pajamų ir džiaugiuosi, kad turiu tokias skirtingas veiklas – darbus, kurie leidžia vienas nuo kito pailsėti. Aišku norėtųsi ir šeimai skirti daugiau laiko, bet turiu nuostabią žmoną, kuri puikiai viską supranta, todėl esame puiki komanda ir žiūrime į ateitį drauge.
Tikriausiai naktiniame gyvenime tenka pastebėti ir jau matytų veidų, jūsų mažųjų pacientų tėvų. Kaip jie reaguoja į antrąjį jūsų darbą?
Dažnai būna, kad žmogus kažkur matytas, bet nepameni kur, tai galvoju ir tėvus tikriausiai aplanko tas jausmas. (juokiasi) Tačiau neretai jie mane atpažįsta, dalis nustemba, kad pamato mane visai kitame amplua, dalis ateina pasisveikina ir tuomet susipažįstame ne ligoninėje.
Visgi džiaugiuosi, kad sulaukiu nemažai palaikymo, kai žmonės sužino, kad esu ne tik gydytojas. Svarbiausia yra tinkamai atliktas darbas ir nesvarbu ar tai būtų priėmimo skyrius, ar operacinė, ar vakarėlis klube ar tiesiog vestuvių šventė.
Sudėjus jūsų darbo valandas, tikriausiai gautume tikrai nuostabą keliantį skaičių. Kaip suspėjate dirbti per du darbus?
Ką išmokau jau mokykloje tai, kad tinkamai suplanavus laiką galima atlikti labai daug, todėl svarbiausia yra planavimas. Stengiuosi visus darbus planuoti keletą mėnesių į priekį, kad liktų laiko ir poilsiui, ir šeimai.
Kitaip labai greitai nuvažiuotų stogas tiek dirbant, o ir šeima nebūtų patenkinta.
Su žmona auginate dukrelę, o šioms dviem svarbiausioms moterims ar lieka laiko?
Mes su žmona esame nuostabi komanda ir ji man labai daug padeda ties „BeLeo“ ženklu, užsiima visais socialiniais tinklais ir viešaisiais ryšiais. Žmona visada motyvuoja mane tobulėti ir tai daryti visose srityse.
Atvirai pasakius, norėčiau daugiau laiko skirti šeimai, tačiau kol yra jėgų ir noro, norisi dirbti maksimaliai daug, kad nieko netrūktų šeimai. Nesvarbu, ar esu po paros budėjimo, ar po vakarėlio ir grįžtu tik atsikėlus mažajai ryte, bet stengiuosi praleisti kuo daugiau laiko su ja. Puikiai žinau, koks svarbus yra tėtis mažos mergaitės gyvenime, todėl stengiuosi būti ne tik geru tėčiu, bet ir geru vyru.
Kaip gyvenime didžėjaus ir chirurgo specialybės papildo vieną kitą?
Iš tiesų tai skirtingos veiklos ir darbas vakarėliuose leidžia pailsėti nuo ligoninės bei atvirkščiai. Visgi tiek ten, tiek ten reikia dirbti su žmonėmis ir jų sutinku labai daug bei įvairiausių.
Medicinos žinias yra tekę panaudoti ir vakarėlių metu, kai teko padėti užspringusiam vyrui, atstatinėti panirimus ar tiesiog suteikti pirmąją pagalbą, susižeidus.
Esate vienas iš jaunųjų medikų, kuris garsiai kalba apie medikams ir rezidentams nesudaromas tinkamas sąlygas. Manote, kad Lietuvoje medicinos darbuotojų padėtis tikrai nėra gera?
Manau, kad ne tik medicinos darbuotojų, bet visų viešojo sektoriaus darbuotojų tokių kaip mokytojai, ugniagesiai ar policininkai situacija Lietuvoje nėra gera. Pasaulyje tai labiausiai vertinamos ir fundamentalios specialybės, kurios reikalauja daug pasiaukojimo, darbo ir pastangų. Visgi pas mus tai nėra tinkamai vertinama ir gaila, kad nėra nuoseklumo sveikatos apsaugos sistemoje, vis dar klesti korupcija, o valdininkai vietoje to, kad kryptingai dirbtų dėl geresnių sąlygų medikams ar mokytojams, užsiima savo interesais ir neaiškiais sprendimais.
Nuo šių metų gydytojams rezidentams buvo sujungtos stipendijos ir atlyginimas, taip pagerinant socialines garantijas jauniems gydytojams ir tai yra žingsnis į priekį, bet to nepakanka, jeigu kalbame apie tuos įsipareigojimus, apie kuriuos kalba Medikų sąjūdis.
Šia tema būtų galima labai daug kalbėti, bet reziumuojant tikiuosi, kad situacija po truputį gerės ir ilgainiui netrūks gydytoju ar slaugytojų ligoninėse, o dirbantiems nereikės dirbti per 2 – 3 darbus, kad galėtų oriai gyventi.
...niekada nebuvo minčių visko mesti ir išvažiuoti gyventi į užsienį?
Nebuvo. Esu patriotas, myliu Lietuvą, gera, kad čia yra mano šeima, giminės, todėl noriu likti ir dirbti čia. Ar po rezidentūros studijų dirbsiu gydytoju, čia jau kitas klausimas, kurį atsakys tik laikas, bet neplanuojame palikti Lietuvos, nes ir čia darbo bei perspektyvų į valias.
Kaip į jūsų naktinį darbą žiūri kiti kolegos, artimieji?
Artimieji labai palaiko ir motyvuoja, nes puikiai supranta kokia yra situacija. Kai per vakarėlį galima uždirbti pusę arba visą mėnesinį atlyginimą, ligoninėje supranti, kad to negalima kol kas to paleisti, kai yra jėgų ir noro tiek dirbti.
Iš kolegų esu sulaukęs įvairių replikų ir kai po vakarėlio ateinu į budėjimą taip pat visko pasako, tačiau kol kas didžėjaus darbas netrukdo stengtis, tobulėti ir atlikti savo pareigas ligoninėje. Manau, kad svarbiausią viską atlikti tinkamai, pakankamai dirbti, mokytis ir stengtis, kad niekas negalėtų prikišti, jog kelios veiklos trukdo viena kitai.
Kažkada ateis laikas, kai turėsite pasirinkite tik vieną specialybę ir tai tikriausiai bus chirurgija. Ar tokiu atveju nepasiilgtumėte muzikos?
Jūs esate visiškai teisi, ateityje matau save kaip gydytoją chirurgą ir tikrai žinau, kad ateis laikas kai reikės rinktis. Aš manau, kad muzika mane lydės visada, tik gal turės daug mažesnį vaidmenį gyvenime.
Muzika man leidžia atsipalaiduoti po sunkios dienos, ar darbe, todėl ir budėjimų metu kabinete dažnai skamba muzika. (šypteli)
