Vilniaus apskrities gestų kalbos vertėjų centro direktorė Danguolė Dragūnienė neslepia džiaugsmo – praėjusiais metais jos pasiūlyta idėja pasiteisino su kaupu: „Pernai kilo mintis suorganizuoti bendrą mūsų centro ir Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro pasibuvimą. „Balto vakaro“ idėja labai tiko – sukvietėme bendruomenę į bendrą pikniką, parengėme nedidelę programą, papuošėme pievelę baltos spalvos akcentais. Idėja buvo sutikta entuziastingai – į vakarą susirinko apie 200 žmonių, visų nuotaika buvo puiki. Šiemet visi klausinėjo, ar tą nuostabią šventę kartosime, tad nėra abejonių, kad šventė jau yra laukiama ir reikalinga.“
Šventė – bendromis pastangomis
Danguolė sako, kad vietą šventei pasiūlė visoje Lietuvoje žinoma vestuvių planuotoja Laura Vagonė: „Laura yra mano kurso draugė, paskambinau jai, papasakojau apie savo idėją ir paklausiau, kur Vilniuje būtų galima rasti tokiai šventei tinkamą vietą. Laura net nedvejodama pasiūlė pikniką rengti čia, Botanikos sode. Visiems čia labai patiko, ir kai šiemet klausiau, ar reikėtų keisti šventės vietą, visi prašė jokiu būdu to nedaryti.“
Praėjusiais metais „Baltas vakaras“ organizuotas liepą, o šįkart šventė perkelta į rugpjūtį. „Prognozavo lietų, vakaro dalyviai atsinešė skėčių, neperšlampamų apsiaustų, bet, kaip matot, oras nuostabus, šilta ir saulėta. Atsimenu, pernai šventės dieną iki pietų lijo, bet vakarop taip pat debesys išsisklaidė ir oras vakaro nesugadino“, – pasakoja centro direktorė.
Šiemet pasiruošimas piknikui vyko labai sklandžiai – abu centrai sudarė darbo grupę, visi pasidalijo atsakomybėmis: kas atsakingas už šventinius akcentus, kas už žaidimus, kas – už loteriją, atsirado ir šeši savanoriai. Vaišėmis turėjo pasirūpinti kiekvienas pikniko dalyvis.
Viena iš šventės organizatorių, Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro direktorė Inga Minkevičienė sako, kad šiemet į šventę sukviesti žmones buvo labai paprasta – nors buvo parengtas filmuotas skelbimas, elektroniniu paštu išsiųsti kvietimai, bet dauguma bendruomenės narių jau iš anksto planavo dalyvauti. „Balta spalva – taikos simbolis, – šypsosi I. Minkevičienė. – Šį vakarą norime nuoširdžiai pabendrauti, pasidžiaugti vienas kitu.“
D. Dragūnienė pritardama sako, kad šioje šventėje visi jaučiasi kaip viena didelė šeima. „Susirinko šeimos su mažais vaikais, seneliai su vaikais ir anūkais, yra net žmonių iš Italijos, Anglijos. Mes, vertėjai, jaučiamės tarsi jų šeimų dalis – jie visi mūsų klientai, lydim juos nuo gimimo, dalyvaujam jų šventėse, padedam spręsti bėdas“, – sako 25 metų gestų kalbos vertimo patirtį turinti Danguolė ir kviečia susipažinti su viešnia iš Italijos, kurią taip pat seniai pažįsta.
Šventė, simbolizuojanti vasarą
Genovaitė panaši į tikrą italę – iš tolo išsiskiria įdegiu, nuo veido nedingstančia plačia šypsena. „Italijoje gyvenu 23 metus, mane iš čia pasigrobė vyras“, – juokauja moteris. Nors vyras italas, ji savo pavardės nekeitė – liko Šulcaitė. Genovaitė – dviejų Italijoje gimusių sūnų mama, vyresniajam – 18, jaunesniajam – 8,5 metų. Su jaunėliu kaip tik atvažiavo paatostogauti Lietuvoje.
Genovaitė sako į gimtinę grįžtanti kiekvienais metais. Pasisvečiuoja pas mamą, apsilanko pas gydytojus – Lietuvos gydytojai daug rūpestingesni, be to, Italijoje tenka brangiai mokėti už gestų kalbos vertimo paslaugas, o Lietuvoje šios paslaugos nemokamos. Italijos pietuose, Salerno mieste gyvenanti nedidukė moteris labai mėgsta gaminti, ypač dievina saldumynus. Nors vertina italų virtuvę, bet labai pasiilgsta šaltibarščių, cepelinų, blynų ir kitų lietuviškos virtuvės patiekalų.
Genovaitė sako jau pernai girdėjusi labai gerų atsiliepimų apie „Baltą vakarą“, todėl labai apsidžiaugė internete pamačiusi, kad šiemet šventės data sutampa su jos apsilankymu Lietuvoje.
Į pikniką taip pat puikiai nusiteikę atėjo Andrejus ir Kristina Zenevič su sūnumis – penkerių Diaru ir trejų Matijumi. Visa šeima dalyvavo pernykštėje šventėje, labai patiko, todėl šiemet nekantraudami laukė kvietimo į „Baltą vakarą“. „Vakaras puikus, daug žmonių, visi šventiškai nusiteikę, čia ir su draugais susitikom. Tikrai didelė šventė, ir oras nuostabus, o balta spalva simbolizuoja vasarą. Dalyvausim šioje šventėje ir kitais, ir dar kitais metais, ir visada, kai ji bus rengiama“, – šypsosi Kristina ir Andrejus.
Ūgiu išsiskiriantis Andrejus – krepšininkas, kartu su Lietuvos kurčiųjų vyrų krepšinio komanda ne kartą tapo Kurčiųjų vasaros olimpinių žaidynių čempionu. Šiemet dėl traumos sportininko karjerą turėjo nutraukti, bet už tai dabar daugiau dėmesio gali skirti vaikams. Kristina ką tik baigė universitetą, Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre dirba auklėtoja ir mokytojo padėjėja.
Užkalbiname ir Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos prezidentę Erika Jočytę. „Pernai negalėjau dalyvauti, bet girdėjau labai gerų atsiliepimų, todėl labai džiaugiuosi, kad esu čia“, – sako Erika ir priduria, kad asociacija organizuoja jaunimo šventes, stovyklas, festivalius, tad labai džiugu, kad ir į šį vakarą susirinko daug jaunimo. Paklausta, kaip vertina šventės aprangos kodą, nusijuokia: „Balta spalva labai gerai, geriau negu juoda“.
Mokosi kiekvieną dieną
Trejus metus gestų kalbos vertėja dirbanti Diana Girnytė mano, kad balta spalva šioje šventėje gražiai jungia girdinčiųjų ir kurčiųjų bendruomenes. „Gestų kalbos vertėjai pripratę rengtis tamsiai, kad pokalbyje nebūtų vaizdinio triukšmo, todėl čia jaučiamės kitaip, šventiškai“, – paaiškina Diana.
Ji sako visą laiką svajojusi būti vertėja – rinkdamasi studijas, antruoju numeriu buvo įrašiusi gestų kalbą Vilniaus kolegijoje, ten ir pateko. Pasak jos, sunkiausia dirbti dideliuose renginiuose, tarptautinėse konferencijose – tada turi būti ypač atidus ir tikslus. Neseniai Diana pradėjo versti televizijos žinias. „Tai man – didžiulis žingsnis į priekį“, – džiaugiasi pašnekovė.
Gestų kalbos vertėjui Artūrui Kartanovič šį vakarą dirbti nereikėjo, tad džiaugėsi galėdamas atsipalaiduoti. Trejus metus vertėju dirbantis Artūras sako, kad tai – nelengvas darbas, labai priklausantis nuo klientų ir situacijos. Labiausiai jam įsiminė darbas tardymo izoliatoriuje ir per laidotuves, o šį savaitgalį vertėjaus krikštynose.
„Gestų kalbos vertėjui svarbu išklausyti ir suprasti, kas sakoma, nes informaciją turi pateikti kuo tiksliau, ypač kai tai mokymo medžiaga. Mes patys turime mokytis kiekvieną dieną“, – sako pašnekovas. Beje, jis į šventę atėjo apsirengęs šviesiai, nes baltos spalvos drabužių neturi. Paklaustas, ar kitai šventei nusipirks ką nors balto, parodo gestu – galbūt. Tikisi, kad taps tradicija
Pirmą kartą „Baltoji vakarienė“ buvo surengta 1988 m. Paryžiuje. Prancūzas Francois Pasquier, grįžęs iš užsienio, norėjo pasimatyti su senais draugais ir visus pakvietė į pikniką. Kadangi jo namų sodas buvo per mažas, draugus pakvietė susirinkti Bulonės miške ir paprašė apsirengti baltai, kad vienas kitą lengvai atskirtų. Taip pat paprašė atsinešti maisto ir atsivesti naują draugą. Tokio miesto pikniko idėja išplito ne tik Paryžiuje, bet ir visame pasaulyje.
Šventės dalyviai turi laikytis keleto taisyklių: vakaro kodas – balta spalva ir elegancija, todėl neleidžiama vilkėti kitų spalvų drabužių ir sportinės aprangos. „Balto vakaro“ Botanikos sode sumanytoja Danguolė sako, kad šios šventės dalyviams tokie griežti reikalavimai nekeliami, piknikas juk ir nėra rengiamas viešoje Vilniaus vietoje.
Užtat visais kitais atžvilgiais bendras kurčiųjų ir girdinčiųjų „Baltas vakaras“ niekuo nenusileidžia kitoms panašioms šventėms – jos dalyviai vaišinasi suneštinėmis vaišėmis, bendrauja, džiaugiasi vieni kitų bendryste. Ir šventės organizatoriai, ir jos dalyviai tikisi, kad „Baltas vakaras“ taps gražia bendruomenės tradicija.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
Taip.
Ne.
Nežinau, manęs tai nedomina.
