Pasaulyje yra apie 10 tūkst. sukulentų rūšių. Nors daugelis juos augina namuose, natūralios jų augimvietės yra Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje, taip pat Arabijos pusiasalyje, Madagaskare.
Natūraliai gamtoje sukulentai auga ten, kur daugelis augalų žūtų akimirksniu. Dieną juos kaitina dykumų saulė, naktį šaldo žvarba, dėl vandens trūkumo tose platumose šie augalai taupiai naudoja turimus išteklius.
Sukulentai išsiskiria neįprasta medžiagų apykaita – daugelio jų kvėpavimo poros atsiveria tik naktį, kad prisisotintų anglies dvideginio. Taip sulaikydami kvėpavimą augalai praranda mažiau drėgmės karščiausiu paros metu. Būtent dėl šios priežasties sukulentus dera auginti miegamajame – naktį jie puikiai valo ir gaivina orą.
„Kiekvienas kaktusas yra sukulentas, bet ne kiekvienas sukulentas yra kaktusas“, – taip juokaudama dendrologė Irena Krinickienė apibūdino sukulentus.
Šiais laikais tai vieni iš populiariausių kambarinių augalų, kurie nusipelnė tikrai gerų žodžių už jų pritaikymą bet kuriame interjere. Dar viena nuostabi savybė – gebėjimas ilgą laiką išlaikyti vandens atsargas savo audiniuose. „Jei netyčia jį pamiršite, sukulentasgali kantriai laukti vandens kad ir visą mėnesį“, – pripažino dendrologė.
Kompozicijos
Augalų dievu vadinamas garsus prancūzų botanikas Patrickas Blancas, sukūręs visą vertikaliojo apželdinimo sistemą, pripažįsta, jog dažniausiai savo kompozicijose jis naudoja sukulentus, kurie yra vieni universaliausių ir lengviausiai komponuojamų augalų.
„Jie lyg chameleonai, kurie be jokių pretenzijų nuostabiai įsilieja į bet kurią aplinką ir atskleidžia naują savo veidą“, – sako augalų žinovas.– Savo namuose galima labaiįdomiai įkurdinti sukulentų kolekcijas, iš jų sukurti žavias kompozicijas. O štai tam tikrų rūšių žemaūgiais sukulentais galima apželdinti stogus ar įgyvendinti vertikaliosios augalininkystės idėjas.“
Augalus galima sodinti į stiklinį indą, vazą ar pan. Dugne reikia pripilti storą sluoksnį smėlio arba įdėti sluoksnį samanų. Ant šio sluoksnio pilamas gruntas ir į jį sodinami augalai. Sukulentus galima sodinti į medžio luobą ar seną šaką. Sukulentų šaknys turi būti visai uždengtos, o jei norima pilnai paslėpti gruntą, geriausiai jo paviršių padengti gyvomis samanomis.
Norint sukurti gyvą paveikslą, dažniausiai naudojamos echeverijos ar kiti sukulentai, turintys mažą šaknyną. Tokiai kompozicijai reikia medinės dėžės ir geotekstilės atraižos. Geotekstilė prilaiko gruntą, neleidžia jam išbirti.
Tose vietose, kur norima sodinti augalus, medžiagoje išpjaunamos skylės ir jose įsodinami augalai. Baigus darbą, kompozicija paliejama ir laikoma horizontalioje padėtyje porą savaičių. Per tą laiką augalai įsišaknija ir kompoziciją galima perkelti į nuolatinę vietą.
Grupės
Šiuos augalus galima klasifikuoti į kelias pagrindines grupes. Lapiniai sukulentai vandens atsargas kaupia storuose, vandeninguose lapuose. Šiai sukulentų grupei priskiriamos įvairių rūšių agavos, storalapiai, alavijai, kalankės, litopai. Stiebiniai sukulentai vandenį saugo stiebe, todėl ši augalo dalis yra stora ir mėsinga.
Šiai sukulentų grupei priskiriami maždaug 2000 skirtingų augalų (įvairūs kaktusai, tukviai, stapelijos, ir t.t.). Šakniniai sukulentai drėgmę kaupia šaknyse. Jie yra kilę iš itin gausios karpažolių šeimos, kuriai priklauso maždaug 7500 skirtingų augalų.
Taigi nors priežiūra ir neypatinga, dendrologė Irena Krinickienė prižiūrint žaliuosius augintinius perspėjo nepersistengti. Sukulentams drėgna žemė – pražūtis.
„Kad sukulentai gerai augtų, jiems ypač svarbi šviesa, todėl namuose jiems geriausia augti pietų ar pietryčių pusėje ant palangės arba netoli jos, – pasakojo dendrologė. – Laistymo ypatumais reikėtų pasidomėti įsigijus konkrečios rūšies sukulentą. Juk dideliam alavijui vandens reikės gerokai daugiau nei mažyčiui litopui.“
Kai kurie sukulentai primena medžius (pavyzdžiui, storalapis ar portulakarija), todėl juos patartina genėti. Kalbėdama apie trąšas, dendrologė patarė tai daryti tik augimo metu ir būtent kaktusams bei sukulentams skirtomis trąšomis. „Pagaliau galite visai netręšti, tačiau juos persodinti kas kelerius metus reikia“, – pastebėjo I.Krinickienė.
Labai svarbu yra geras drenažas, sukulentams labiausiai tinka puri ir laidi žemė. Ją ruošti reikėtų iš vienos dalies velėninės, vienos dalies lapinės žemės, vienos dalies molio ir trijų dalių smėlio. „Jei pirksite paruoštą substratą, rinkitės skirtą kaktusams“ – patarė gėlininkė.
Nors drėgnos lietuviškos žiemos, ypač tokios, kai šaltį staiga pakeičia atlydys ir atvirkščiai, sukulentams nėra priimtinos, kai kurios jų rūšys gali žiemoti lauke bei pakęsti net 30 laipsnių šaltį. Atspariausi šalčiui yra opuncijų šeimos augalai, tačiau jei šaltis skverbiasi su drėgme, gali pakenkti net ir šiems augalams. Juos reikėtų apšiltinti, kad galėtų saugiai peržiemoti. Vis dėlto paprasčiausia sukulentus įsodinti vazonuose į alpinariumą ir, pasibaigus šiltajam sezonui, sunešti žiemoti į vėsias patalpas.
Auginimo ABC
Tinkamas apšvietimas
Nustatyti tinkamą sukulentinių augalų apšvietimą nėra sudėtinga, nes tai gali išduoti šių augalų lapų spalva. Jei sukulento lapų spalva yra šviesiai žalia arba turi rausvą atspalvį, tokie augalai mėgsta ryškią šviesą, tad juos galima drąsiai statyti ant palangės. Jei sukulento lapai yra sodriai žalios spalvos, vadinasi, augalas nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, todėl apšvietimas turėtų būti saikingas.
Temperatūra
Sukulentiniai augalai mėgsta šilumą, jie puikiai jaučiasi kambario temperatūroje, o vasarą gali būti išnešami į lauką, terasą ar balkoną. Svarbiausia – saugoti, kad augalas negautų per daug drėgmės bei tiesioginių saulės spindulių. Žiemos metas – ramybės periodas, tad šiuo laikotarpiu oro temperatūra turėtų būti žemesnė.
Laistymas
Vasarą šie augalai turėtų būti laistomi kartą per savaitę, o žiemos metu – kartą per dvi savaites.Jei nuspręsite žiemos metu sukulentų nelaistyti, laistymą pradėkite tada, kai pasirodys naujų sukulento lapelių. Geriausia sukulentinius augalus laistyti anksti ryte arba vėlai vakare.
Persodinimas
Jauni sukulentiniai augalai persodinami kasmet, o vėliau tai atlikite rečiau. Kai matysite, kad sukulento vazonėlis tapo pernelyg ankštas, persodinimą planuokite pavasario mėnesiais. Suaugę sukulentiniai augalai įprastai yra persodinami kas kelerius metus (persodinimas taip pat bus būtinas, jei sukulentą apniks kenkėjai).
Dauginimas
Sukulentiniai augalai lengvai įsišaknija, todėl jų dauginimas yra ganėtinai paprastas. Jie gali būti dauginami stiebų dalimis arba lapais: lapais paprasta dauginti kalankes, eševerijas, o stiebų dalimis – Morgano šilokus, storalapius, alavijus ir stapelijas. Nupjautų auginių negalima merkti į vandenį – juos reikėtų keletą dienų padžiovinti, o tada pasodinti į drėgną substratą. Geriausias metas dauginti sukulentinius augalus – balandžio–rugpjūčio mėnesiai. Įsišaknijusius auginius rekomenduojama laistyti dažniau nei suaugusius (kas 2–3 dienas).
Sukulentus galima išauginti iš sėklų. Į dirvą iš vienodo kiekio universalaus durpių substrato, rupaus smėlio ir perlito suberkite stambias sėklas ir apipilkite 2–3 cm smėlio sluoksniu, o smulkias sėklas paberkite smėlio paviršiuje. Uždenkite vazonėlį skaidriu stiklu, plėvele, pastatykite po lempa. Sėklos sudygsta esant maždaug 25 °C. Pirmieji daigai turėtų pasirodyti po 2–3 savaičių.
Ligos ir parazitai
Nors sukulentiniai augalai tikrai nėra lepūs, kartais ir juos užpuola ligos. Sukulentams pavojingiausi parazitai – miltuotieji skydamariai (jei augalą apninka šie parazitai, sukulento lapai atrodo tarsi nupurkšti vata). Pastebėję šiuos kenkėjus, augalo lapus nuvalykite muilo tirpalu arba nupurkškite insekticidais. Jei augalas yra labai pažeistas, reikės planuoti jo persodinimą. Kartais sukulentiniai augalai nukenčia ir dėl paprasčiausio šviesos trūkumo – tokiu atveju sukulentas praranda savo formą. Jei taip nutiktų, pasirūpinkite, kad augalas gautų daugiau šviesos (pastatykite jį ant palangės, išneškite į terasą ir pan.)
