2014 metais Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakultetas pradėjo rengti audiovizualinio vertimo specialistus. VU dėstytoja dr. L. Niedzviegienė pastebi, kad rengiant audiovizualinio vertimo studijų programą pirmiausia reikėjo susitarti dėl sąvokų, terminų. Audiovizualinis vertimas yra sudėtingas procesas, apimantis subtitravimą, dubliavimą, užklotinį vertimą.
VU Kauno fakulteto dėstytoja dr. Jurgita Kerevičienė 2017-uosius vadina subtitravimo kurtiesiems ir neprigirdintiems proveržio Lietuvoje metais. Tais metais subtitrai pirmą kartą parengti vaidybiniam ilgametražiam filmui – Eglės Vertelytės režisuotam „Stebuklui“, o Nacionaliniame Kauno dramos teatre subtitruotas pirmasis spektaklis „Gentis“ (rež. A. Jankevičius). Beje, pirmieji spektakliai su garsiniu vaizdavimu Lietuvos dramos teatruose pradėti rodyti 2012 metais, o 2019 metais parodytas pirmasis taip parengtas lietuviškas serialas – „Laisvės kaina. Disidentai“.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) surengė nuotolinę diskusiją apie kino, teatro ir televizijos prieinamumą regos ir klausos negalią turintiems žmonėms. Garsinio vaizdavimo, gestų kalbos, subtitravimo klausimus aptarė neregė žurnalistė Irma Jokštytė, Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) pirmininkas Kęstutis Vaišnora, garsinio vaizdavimo pradininkė Lietuvoje dr. Laura Niedzviegienė, subtitravimo kurtiesiems ir neprigirdintiems specialistė dr. Jurgita Kerevičienė.
Vaizdas be žodžių
Visi diskusijos dalyviai pripažino garsinio vaizdavimo ir subtitravimo poreikį, didėjantį susidomėjimą, būtinybę didinti audiovizualinio vertimo apimtis.
„Pabandykite užsikimšti ausis ir visą dieną žiūrėti televizorių. Ar sugebėsite suprasti, apie ką kalbama, priimti visą informaciją? – klausė K. Vaišnora. – Žiūrim į ekraną, negirdim, kas sakoma, ir ne visada tą informaciją suprantam. Užsienietiški filmai subtitruojami lietuviškai – kurtieji eina į kino teatrus ir juos žiūri. Lietuviški filmai nėra subtitruojami. Paradoksas: užsienietiškus filmus kurtiesiems stengiamasi pritaikyti, o lietuviškų – ne.“
LKD pirmininkas džiaugiasi, kad televizijoje vis dažniau šalia kalbančiojo išvystame ir gestų kalbos vertėją: „Anksčiau mums sakydavo, kad aukščiausio lygio susitikimuose, spaudos konferencijose pagal protokolą šalia prezidento ar kito aukštas pareigas užimančio asmens negali stovėti gestų kalbos vertėjas. Vis dėlto prasidėjus pandemijai sveikatos apsaugos ministro spaudos konferencijose pradėjo dalyvauti ir vertėjai. Vėliau jie atsirado ir kitų šalies vadovų ir pareigūnų spaudos konferencijose, susitikimuose.“
Paskutinis tokio gestų kalbos vertėjų ir aukščiausių valstybės asmenų bendradarbiavimo pavyzdys – Lenkijos prezidento Andžejaus Dudos kelionė į Lietuvą. Šalia abiejų valstybių prezidentų dirbo du gestų kalbos vertėjai: vienas vertė į lietuvių, antras – į lenkų gestų kalbą. K. Vaišnora sako, kad šią patirtį jau spėjo gerai įvertinti Lenkijos kurčiųjų bendruomenė.
„Televizijos, ypač komercinės, nežino, kad reikia filmuoti ne tik asmenį, kuris kalba, bet ir gestų kalbos vertėją. Komercinės televizijos dažnai teisinasi neturinčios tam lėšų, nors papildomų lėšų tam nereikia“, – sako K. Vaišnora.
Visuomeninis transliuotojas kasmet subtitruoja vis daugiau savo turinio, bet tai, anot LKD pirmininko, nėra pritaikymas kurtiesiems – neperduodami aplinkos garsai, veikėjų nuotaika ir pan. Kurtieji, žiūrėdami filmus, veikėjų nuotaiką, emocijas stengiasi suprasti iš veidų, išskaityti iš lūpų, bet tai ne visada pavyksta, nes reikalauja daug dėmesio. Televizijoje reikėtų daugiau subtitruotų laidų, daugiau vertimų gestų kalba.
J. Kerevičienė pastebi, kad subtitrai esti trijų kategorijų: standartiniai – subtitruojamas tekstas šiek tiek glaudinamas, išmetami pasikartojimai; pažodiniai – kai kalba perduodama pažodžiui; subtitrai kurtiesiems ir neprigirdintiems – tarpinis variantas tarp pažodinių ir standartinių. Kurtiesiems skirtuose subtitruose turi atsispindėti ne tik turinys, bet ir įvairių aplinkos garsų, nuotaiką perteikiančios muzikos aprašymai. Deja, tokių subtitrų Lietuvoje dar labai nedaug. Dr. J. Kerevičienė drauge su kolege, garsinio vaizdavimo specialiste L. Niedzviegiene planuoja išleisti garsinio vaizdavimo ir subtitravimo kurtiesiems ir neprigirdintiems gaires, kuriose bus pateikta informacija, kaip kino, televizijos, teatro turinį pritaikyti regos ir klausos negalią turintiems žmonėms.
Kalbėdama apie bendradarbiavimą su kino pasauliu, kaip sektiną pavyzdį J. Kerevičienė įvardija „Nepatogaus kino“ festivalį – vis daugiau šio festivalio filmų demonstruojami su subtitravimo kurtiesiems ir neprigirdintiems žyma. Pati dėstytoja tokius subtitrus kuria vaikiškiems filmukams. Parodyti filmukai su subtitrais kurtiesiems ir neprigirdintiems sugula į interneto platformą „Nepatogaus kino klasė“.
„Dažniausiai nesusimąstome, tačiau negirdintys vaikai lietuvių kalbos mokosi kaip užsienio kalbos, – sako J. Kerevičienė, – jų gimtoji yra gestų kalba. Atitinkamai turi būti parengti ir jiems skirti subtitrai.“
Mėgautis drauge su visais
Pasak I. Jokštytės, aklųjų situacija kitokia: „Mes girdime, bet jeigu ekrane nekalbama, tai ir nežinome, kas vyksta. Sensorinių iššūkių turintys žmonės išmoksta prisitaikyti, atpažinti tam tikrus garsus ar ženklus, į kuriuos likusieji paprastai nekreipia dėmesio. Nepakartojamas jausmas, kai žiūrėdamas filmą viską supranti ir gali dalyvauti diskusijoje jį aptarinėjant.“
Irma dalijasi įspūdžiais iš Vokietijos, kur gyveno pusę metų. Vokiečiai turi mobiliąją programą, su kuria į savo telefoną galima parsisiųsti norimo pamatyti filmo garsinį vaizdavimą. Kino salėje garsinis vaizdavimas sinchronizuojamas su rodomu filmu, ir neregys jo klausosi per ausines netrukdydamas kitiems.
„Vokietijoje galėjau nueiti į kino teatrą ir mėgautis filmu drauge su visais žiūrovais. Lietuvoje tokios galimybės neturime. Jeigu atsiranda koks filmas, visais kanalais ištransliuojama ir susirenka neregių būrys jo žiūrėti“, – sako I. Jokštytė. Anot jos, pusė procento, kuriuo visuomeninis transliuotojas kasmet didina savo turinio garsinio vaizdavimo apimtis – per mažai. Antra vertus, aklųjų poreikiai girdimi, ir tai jau gerai.
Teatras ar kinas?
Ką kurtieji ir aklieji supranta geriau – teatrą ar kiną? K. Vaišnora sako, kad jam patinka ir teatras, ir kinas. Dėmesiu klausos negalią turintiems žmonėms išsiskiria Nacionalinis Kauno dramos teatras, bet iš pradžių subtitrai šiame teatre buvo rodomi labai aukštai, virš scenos. Jeigu skaitydavai subtitrus, nematydavai, kas dedasi scenoje, o jeigu sekdavai įvykius scenoje, sunku būdavo skaityti subtitrus. Kartu su teatro administracija išeitį pavyko rasti: spektaklius kurtieji stebi iš teatro balkono: subtitrai yra akių lygyje, tuo pat metu galima sekti, kas vyksta scenoje.
„Turi praeiti laiko, – sako K. Vaišnora, – kad kurtieji suprastų, jog lankyti teatrą yra visiškai normalu. Mano paties tėvai į teatrą anksčiau niekada nevaikščiojo: sakydavo, kad vis tiek visko nesupras, todėl nėra prasmės ten eiti.“
I. Jokštytė svarsto, kad akliesiems galbūt labiau suprantamas teatras. Kine daugiau veiksmo, vaizdų, fono, o teatre viskas vyksta čia ir dabar. Antra vertus, šiuolaikinis pasaulis yra beprotiškai vizualus, jame labai daug regėjimu pagrįstos informacijos, vizualių metaforų.
Švietimo sistemos prieinamumas
Fizinės aplinkos prieinamumas
Informacijos prieinamumas
Neįgaliųjų įdarbinimas
Neįgaliųjų sportas
Kultūros ir laisvalaikio prieinamumas
Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad garsinis vaizdavimas – ne tik kinas, televizija, teatras, bet ir muziejai, įvairios ekspozicijos, muzikiniai vaizdo siužetai. Retas neregys klausydamasis tokio siužeto pagalvoja, kad čia ne tik muzika, balsas, bet ir vaizdas, judesys, kad vizualūs jo elementai nėra statiški. Garsinis vaizdavimas leidžia tai suprasti.
Paklausta, kokio garsinio vaizdavimo turinio galima tikėtis artimiausiu metu, L. Niedzviegienė sako, kad dar šiais metais vieną tokį spektaklį turėtų parengti Klaipėdos dramos teatras, tik vargu ar bus galima jį stebėti gyvai, teatro salėje. Šiais metais arba kitų metų pradžioje akluosius turėtų pasiekti mažiausiai keturios dokumentinės televizijos laidos apie šalies kultūrai, istorijai svarbias asmenybes, istorinius įvykius. Bendradarbiaujant su Lietuvos kino centru, garsinis vaizdavimas rengiamas trims archyviniams lietuviškiems filmams.
„Audiovizualinis vertimas yra plačiau nei subtitrai kurtiesiems ar garsinis vaizdavimas, – sako J. Kerevičienė. – Ne visi, baigę šias studijas, dirbs prie minėtų dalykų, tačiau visi studentai sužino, kad esama žmonių, matančių ir girdinčių kitaip.“
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
