Gaubiamas mistikos ir įvairiausių legendų Bermudų trikampis nenustoja žadinti mokslininkų ir keliautojų susidomėjimo bei noro įminti, jau daugelį dešimtmečių, atrodo, neįmenamą mįslę.
Nuomonių yra įvairių, pavyzdžiui, skeptikai teigia, kad kaltos gan komplikuotos oro sąlygos, be to, dėl didelio laivų ir lėktuvų srauto visos įvykusios nelaimės tampa dar labiau įsimintinos.
Dingimai buvo siejami su jūros monstrais, milžinišku kalmaru arba ateiviais. Ateiviai, mistinė trečioji dimensija, sukurta nežinomų būtybių, vandenyno procesai (vandenynas, netikėtai išleidžiantis didžiulius metano kiekius) – visa tai buvo laikoma dingimų kaltininkais.
Mokslininkai ir meteorologai, ištyrynėję teritoriją teigia, kad orai čia staigiai ir nelauktai pablogėja, dažnai visiškai netikėtai kyla viesulai ir uraganai, kad nemažai įtakos sudėtingesnėms kelionės sąlygoms čia turi ir Golfo srovė. Be to, šis Atlanto vandenyno regionas pasižymi didžiulėmis ir ypač giliomis seklumomis, sudėtingomis povandeninėmis srovėmis ir pan.
Kaip ten bebūtų, yra sukurta tikra gausybė egzotiškų istorijų, kurios masina keliautojus, tad daugelis žmonių yra linkę manyti, kad minėtoje Atlanto vandenyno dalyje vykstančios katastrofos yra susijusios su mistiniais reiškiniais.
Bermudų trikampio teritorija apima didesnį nei 1 mln. km² plotą. Trikampio ribos pradedamos brėžti nuo Bermudų salų šiaurėje Floridos valstijos link, o tuomet į rytus per Bahamų salas, palei Puerto Riką ir atgal į Bermudus.
Manoma, kad viena iš pirmųjų žinomų legendų yra 1780 metais Bermudų trikampyje nuskendęs laivas „General Gates“. Vėliau po 60 metų, netoli Bahamų salų, buvo rastas prancūzų laivas „Rosalie“. Istorija tuo nesibaigia ir 1872 metais, 800 kilometrų į vakarus nuo Gibraltaro, randamas laivas „Mary Celeste“.
Visi laivai buvo nė truputėlį nepažeisti, tarsi laivo įgula juos būtų palikusi vos prieš keletą minučių. Laivo krovinys, dažniausiai taip pat buvo nepaliestas, vienintelis dalykas, kurio trūko minėtame Mary Celeste laive – tai gelbėjimo valtys.
Nors buvo iškelta daugybė versijų, kodėl laivo įgula galėjo sumąstyti vidury vandenyno iš didelio ir sveiko laivo, kuriame buvo daugybė maisto ir vandens atsargų, persėsti į gelbėjimo valtis, atsakymo, kuriam būtų pritarusi bent jau didžioji dauguma šiais įvykiais besidominčių žmonių, nerasta.
Istorijų apie dingusius lėktuvus Bermudų trikampyje taip pat netrūksta. 1945 metais iš JAV karinių oro pajėgų centro Fort Lauderdale, Floridoje startavo „Flight 19“. Tai buvo penki, keturiolikos žmonių grupės bombonešiai, pakilę eilinėms pratyboms. Pratyboms vadovavęs instruktorius leitenantas Charlesas Tayloras pasiklydo, nes abu lėktuvo kompasai sugedo, o dienos šviesą neilgai trukus pakeitė audringa nakties tamsa. Visi lėktuvai, pasibaigus degalams, pagal Tayloro planą, turėjo nusileisti į jūrą.
Kadangi lėktuvai buvo itin sunkūs, nusileidimo metu buvo naktis, o vanduo labai šaltas, galimybė, kad kas nors išgyvens, o lėktuvas nors kurį laiką išsilaikys ant vandens, buvo beveik nulinė.
Vėliau sutelkus didžiules pajėgas paieškoms nebuvo rasta nei žuvusiųjų nei lėktuvų nuolaužų. Paskutinėje ataskaitoje „Flight 19“ dingimo kaltininku buvo pripažinta piloto klaida tačiau pratyboms vadovavusio leitenanto šeimai užprotestavus, po kelių peržiūrų verdiktas buvo pakeistas į „priežastys nežinomos“.
Daug lėktuvų ir laivų „tarsi prasmego" be žinios lyg būtų įskridę ar įplaukę į paslaptingą skylę ore. Vaizduotę žadina tuščiuose laivuose rasti šunys ar papūgos, kurie, žinoma, negalėjo papasakoti, kas iš tiesų įvyko. Tuo tarpu viename laive buvusi kalbanti papūga dingo kartu su visa laivo įgula.
Tikėti mokslininkų išvadomis, tikromis ar išgalvotomis legendomis, kritikais ar ramybės neduodančiais klausimais, į kuriuos iki šiol neturime atsakymų – kiekvieno iš mūsų pasirinkimas.
