Kai „Finnair“ paskelbė akciją skrydžiams į Indiją - nesusivaldžiau. Ir vėl nusipirkau bilietus. Ketvirtą kartą į tą pačią šalį. Šįsyk sugalvojau aplankyti pietvakarių regioną, kuriame prieš tai nebuvau.
Bilietus nusipirkau, kai dar krizė nebuvo prispaudusi, praeitų metų spalį. Dar ir draugę prikalbinau. Keliavome tris savaites vasario ir kovo mėnesiais. Kelionę susiplanavome savarankiškai, vadovaudamosi „Lonely planet“ kelionių knyga.
Skrydis buvo į Mumbai. Kelionės Indijoje transportas - traukiniai, autobusai, rikšos, laivai, kojos. Iš viso nukeliavome apie 12 tūkstančių kilometrų, kirsdamos Maharaštros, Goa, Karnatakos, Keralos, Tamil Nadu valstijas.
Kelionės maršrutas: didžiausias Indijos miestas Mumbai - piligriminis induistų miestelis Arabijos jūros pakrantėje
Gokarna - vienkiemis šalia Kodagu regiono centro Madikeri ir jį supančios Konkano kalvos bei kavos ir prieskonių plantacijos - budistinis tibetiečių miestelis Bylakuppe - ritualiniu theyyam šokiu garsus miestas Kannur - kosmopolitinis paveldo ir kultūros centras, vienas didžiausių uostų Kochi - arbatos plantacijomis žaliuojantis kalnų miestelis Munnar - Chinnar laukinės gamtos draustinis - Varkalos kurortas Arabijos jūros pakrantėje - pietinis Indijos miestas Kanyakumari, kurio pakrantę skalauja Arabijos jūra, Indijos vandenynas ir Bengalijos įlanka ir dar daugybė miestų bei miestelių, kuriuose sustodavome kelioms valandoms, pusdieniui ar nakčiai.
Pirmą kartą kelionę planavau labai detaliai ir kruopščiai, nors ir netikėjau, kad Indijoje įmanoma įgyvendinti iš anksto numatytą planą. Juk šios šalies reprezentacinis šūkis yra „Neįtikima Indija!“ (Incredible India). Ji kupina staigmenų ir netikėtumų. Kokie gali būti planai?
Išties neįtikima, tačiau numatytą maršrutą su labai nedidelėmis korekcijomis įgyvendinome maždaug 90 procentų, tačiau ir siurprizų buvo nemažai.
Staigmenos
Per pirmąsias tris keliones į Indiją gana plačiai pažinau centrinę ir šiaurinę Indijos dalį, kultūros, religijų, žmonių mentaliteto, etiketo ypatumus. Negalėčiau tvirtinti, jog Indijos šiaurė ir pietūs skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau skiriasi išties gana stipriai. Šiame regione gana ryškūs skirtumai ir tarp atskirų valstijų.
Pavyzdžiui, centrinėje-šiaurinėje dalyje paprastai vietiniai teiraudavosi, kelintą kartą aš Indijoje, o šioje kelionėje klausdavo, kelintą kartą Mumbajuje arba Keraloje. Karnatakos valstijoje sužinojome, kad tarptautinis žodis „hotel“ reiškia visai ne viešbutį, o valgyklą...
Įsivaizdavau, kad čia, prie vandens, bus žalia žalia, o laukinės gamtos parke pateksime į nepereinamas džiungles su kabančiomis lianomis. Nieko panašaus; nors oras karštas ir drėgnas, žalumos ne per daugiausiai. O mano įsivaizduotos džiunglės - toks pats apdžiūvusių, dygių krūmokšnių bei kaktusų bruzgynas kaip ir centrinės-šiaurinės Indijos nacionaliniuose parkuose. Džiunglės, anot Chinnar draustinio darbuotojo, tik indiškas miško pavadinimas.
Faktas, kad per tris savaites tik porą kartų maudėmės karštame duše, aišku, kraupinantis. Bet vandens šildytuvams šio regiono žmonės tiesiog nešvaisto pinigų. Kam to reikia? Juk ir taip karšta... Taigi čia visi maudosi drungname vandenyje, kurį pašildo saulė ant stogo esančiose talpyklėse. Kalnuotose šiaurinės Indijos vietovėse, kuriose būna ir šalta, surasti viešbutį su karštu vandeniu - įmanoma.
Šioje kelionėje pirmą kartą išvydau autorikšų, autobusų ne tik su induistinių dievų Šivos, Ramos ir kt., bet ir su Jėzaus vardu. Krikščioniškos bažnyčios, koplyčios su Mergelės Marijos ir Motinos Teresės skulptūromis - vienas iš ryškiausių išskirtinių šio regiono požymių. Jos baltos ir labai puošnios, todėl traukia akį iš tolo.
Kryžiaus kelias su sariu
Statistika teigia, kad daugiausia, net 18 procentų, krikščionių šiame regione yra Keralos valstijoje. Atrodo, kad protestantiška anglikonų atšaka, atvežta kolonijiniais laikais, čia paplitusi taip pat plačiai kaip ir Romos katalikų tikėjimas.
Užėjusios į vieną anglikonų bažnyčią Mumbai su malonumu pasiklausėme vaikų choro repetuojamų giesmių. Remontuojamoje Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Kanyakumari buvo kiek neįprasta matyti keliais einančią sariu vilkinčią indę. Indijoje nesunku identifikuoti, kokį tikėjimą išpažįsta žmogus. Tikėjimo čia niekas neslepia. Natūralu, jog viešbučio registratūros, kambarių sienas puošia Jėzaus ar Marijos arba induistinių dievų paveikslai, kalendoriai.
Įdomu, kaip vietiniai papročiai ir tradicijos Indijoje susimaišo su krikščioniškuoju tikėjimu. Kochi mieste apsistojusios „Princess Inn“ viešbutyje susipažinome su jo savininku Subash. Būdamas krikščionis jis kiekvieną dieną prie Marijos ir Jėzaus paveikslų uždegdavo žvakutę ir smilkalų. Paprastai smilkalus kaip auką, melsdamiesi prie altoriaus, uždega induistai. Subash neignoruoja ir astrologijos, kurią neigia katalikų bažnyčia.
Jėzus iš Vilniaus
Cochi mieste aplankėme dvi labai įspūdingas bažnyčias. Šv. Pranciškaus bažnyčia, kurią 1503 m. pastatė portugalai, yra pats seniausias europiečių statinys Indijoje. Bažnyčios viduje žavi įspūdingais medžio raižiniais puošti suolai ir ant akmeninių sienų plokščių išskaptuoti ženklai, menantys Vasko de Gamos laikus. Būtent šioje šventovėje buvo palaidotas Indiją atradęs didysis portugalų keliautojas (vėliau jo palaikai perkelti į Lisaboną). Ši šventykla yra protestantiška.
Romos katalikai meldžiasi taip pat XVI amžiuje pastatytoje Santa Cruz bazilikoje. Bazilikos vidų puošia labai gražios freskos ant sienų ir lubų. Šventoriuje išstatytas mums tokio artimo pagal šventosios Faustinos regėjimą Vilniuje nutapyto Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopija.
Šalia Santa Cruz bazilikos - mokykla. Vėliau pastebėjau, kad mokyklos yra beveik prie visų krikščioniškųjų bažnyčių. Šviesti vaikus yra viena svarbiausių Indijos krikščionių misijų.
Bus daugiau
Jurga PETRONYTĖ
