Žaneta pasakoja, kad anksčiau ji daug darbų atidėdavo ateičiai. Kai po sunkios operacijos grįžo namo, suprato, kad nieko atidėlioti negalima, ką sumanai, tą turi daryti nedelsdamas. Grįžusi iš ligoninės iš pradžių ji judėjo tik neįgaliojo vežimėliu, bet norėjo daug ką namuose pakeisti. Ir pakeitė! Sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje sumąstė ir perplanavo savo butą iš pradžių mintyse, o vėliau ėmėsi konkrečių darbų. Naujus baldus pirko internetu, senus pardavė. Ir dar įsigijo du šuniukus. „Norėjau pamiršti tą sunkų laiką, kai nuolat kankino kojos skausmai“, – pasakoja Žaneta.
Jos sveikatos bėdos prasidėjo, kai prieš 12 metų susilaužė koją. Chirurgas nutarė neišimti varžtų. Gal taip iš pradžių ir buvo geriau. Deja, vėliau prasidėjo komplikacijos, operuotą koją labai skaudėjo. Padarę tyrimus medikai Žanetos organizme atrado auksinį stafilokoką. Ši bakterija labai pavojinga, sukelia įvairias pūlingas ligas, uždegimus. Medikai skyrė vaistų, operavo. Žanetai teko ilgą laiką gulėti iškėlus koją, ant šios atsirado skausmingas pūlinys. Medikai vėl operavo, vis bandė koją gelbėti... „Kentėjau didžiausius skausmus. Koja ištino, grėsė sepsis, koma“, – prisimena moteris.
Pašnekovė prisipažįsta, kad kai koją pagaliau amputavo, jai net palengvėjo: „Gulėdama ligoninėje ir būdama reabilitacijoje prisižiūrėjau didesnių nelaimių. Pamaniau: aš savąją negalią prisijaukinsiu!“
Nebuvo lengva. Žanetai 57-eri, jos darbingumas tik 30 proc. Vyras, su kuriuo ji kartu jau 37 metus, visada ją palaikė, bet jis per dienas darbe, suaugęs sūnus su šeima gyvena atskirai. Vis dėlto butą pertvarkiusi ji neketino ramiai sėdėti namuose, tik ką nors nuveikti vienai buvo sudėtinga.
Naršydama internete Žaneta sužinojo, kad yra tokia asmeninio asistento paslauga. Nemokama! Moteris kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, ten sužinojo apie Vilniaus neįgaliųjų dienos centrą. Šio centro vadovė, projekto „Asmeninis asistentas“ koordinatorė Nijolė Zenkevičiūtė pas Žanetą ir atvedė Vandą Paulauskienę.
Apie 10 000
Apie 25 000
Apie 40 000
Du žvaliausi rytai
Žaneta pasakoja, kad du rytai dabar jai svarbiausi: „Pirmadienio ir penktadienio rytą nė mintelės nekyla pasivartyti lovoje. Ir tų jėgų nežinia iš kur atsiranda – prieš Vandutę nenoriu atrodyti visiška bejėgė.“
Žaneta žinojo, kad asmeninė asistentė neruoš valgio, netvarkys namų, kad jos pareiga – padėti jai daryti tuos darbus, kuriuos ji buvo įpratusi daryti iki kojos amputacijos. „Laisvai judėdavau po butą, o dabar judame kartu su Vandute, pratinuosi vaikščioti su protezu, Vanda man padeda“, – pasakoja Žaneta ir priduria, kad visada apsipirkdavo pati, o dabar jiedvi su Vanda mokosi apsipirkti internetu, internetinėje maisto parduotuvėje „Barbora“.
„Kompiuterį šiek tiek valdau, bet kai sunkiau judu, man patogesnis planšetinis kompiuteris, o juo naudotis kol kas nemoku“, – sako pašnekovė. Ji sako, kad planšetiniu kompiuteriu ją moko dirbti asmeninė asistentė. Be to, moterys artimiausiu metu planuoja išvyką į lauką. „Žinot, kas man dar labai svarbu? Moteriškai paplepėti, pasišnekėti kartais smagiau negu skaniai pavalgyti“, – prisipažįsta Žaneta. Jai labai svarbu, kad Vanda moka klausytis.
Moteris sako galėjusi projekto vadovės prašyti, kad asistentė ją lankytų keturis kartus per savaitę. Nežinojo, kaip seksis sutarti, todėl ir neprašė, bet ateityje norėtų. „Vanda tarsi spindulys pilką dieną“, – sako Žaneta.
Surandu artimų sielų, įgaunu patirties
Žaneta – šešta V. Paulauskienės klientė. Vanda šiuo metu padeda šešioms moterims, o asmenine asistente ji pradėjo dirbti nuo gegužės mėnesio. Anksčiau ji dirbo vadybininke, tačiau po ligos teko ieškotis naujo darbo. Moteris prisimena, kaip jaudinosi, pirmą kartą eidama pas neįgaliojo vežimėliu judančią merginą: „Nežinojau, kaip mane priims, apie ką mes kalbėsimės, ką turėsiu jai padėti.“ Pasirodo, mergina taip šauniai ją sutiko, kad praėjus vos penkioms minutėms jos abi pasijuto, tarsi seniai viena kitą pažinotų. „Abi stengėmės, todėl įtampa, kurios abi baiminomės, išgaravo“, – sako Vanda.
Ji prisipažįsta, kad po pirmojo susitikimo ji pati pradėjo labiau pasitikėti savimi ir eidama susitikti su kitais žmonėmis jausdavosi ramesnė. „Su Žaneta bendrauti lengva, nes ji pati labai bendraujanti, naujovių trokštanti moteris, – pasakoja Vanda. – Iš pradžių stengėmės viena kitą geriau pažinti, dvi dienos po 2,5 valandos per mažai, kad daugiau ką nuveiktume. Dabar mokomės dirbti planšetiniu kompiuteriu, bet manau, Žanetai būtina kuo daugiau laiko praleisti gryname ore. Tą ir ketiname daryti artimiausiu metu.“
Atradome bendrumą
Jūratei Sarokienei dirbti asmenine asistente pasiūlė Maltos ordino pagalbos tarnyba. Moteris turi regėjimo sutrikimą, bet tai jai netrukdo pagelbėti cerebriniu paralyžiumi sergančiai Jolantai. Pas Jolantą Jūratė ateina tris kartus per savaitę. Ji padeda Jolantai pasiruošti maisto, apsitvarkyti namuose, jiedvi pasivaikšto lauke, apsiperka. Jolanta Jūratei skaito savo knygą, kurią parašė kompiuteriu.
Kai Jolanta asmeninei asistentei pasisakė norinti dirbti, Jūratė sumetė, kad joms reikės kreiptis į Užimtumo tarnybą, tačiau pirmiausia Jolanta turėtų įsigyti banko kortelę ir išmokti naudotis elektronine bankininkyste. „Užsiregistravome antrai valandai. Pirmą valandą jau buvome autobuso stotelėje. Ir tik tuomet Jolanta man prisipažino, kad dar nėra važiavusi viešuoju transportu“, – pasakoja Jūratė. Vis dėlto už transportą nereikėjo mokėti, nes vilniečiai minėjo tarptautinę dieną be automobilio. Nuvažiavusios į banką visus formalumus moterys sėkmingai sutvarkė, ir Jolanta, žinodama, kad už savaitės turės banko kortelę ir galės naudotis elektronine bankininkyste, pasijuto savarankiškesnė.
Kai paklausiu Jolantos, kaip pasikeitė jos gyvenimas, kai ją pradėjo lankyti asmeninė asistentė, ji džiaugiasi, kad tapo mobilesnė. Tik norėtų, kad pagal poreikį galėtų keisti asmeninio asistento apsilankymo dienas: „Būna, kad noriu kur nors išvažiuoti su namiškiais, bet turiu susitikti su asmenine asistente. Tad norėčiau lankstesnio grafiko.“
Pareiga – padėti tapti savarankiškesniam
Lijana Rogal, Maltos ordino užimtumo tarnybos „Asmeninio asistento“ projekto koordinatorė, pasakoja, kad Maltos ordino užimtumo tarnyba turi šešis asmeninius asistentus.
„Dirbti asmeniniu asistentu nėra paprasta, – sako Lijana. – Asistentai turi po tris ar keturis klientus, kiekvienas jų turi savų poreikių, tad asmeninis asistentas turi būti labai lankstus. Vis dėlto asistentai stengiasi prisitaikyti. Regėjimo negalią turintis klientas labai džiaugiasi, kad į darbą nebereikia važinėti taksi, nes palydi asmeninis asistentas. Šia paslauga šiuo metu patenkinti visi klientai.“
Vilniaus miesto Socialinės paramos centro socialinių programų koordinatorė Anastasija Pydyk sako, kad asmeninio asistento paslauga yra griežtai reglamentuota, tad kartais dėl to kyla nesusipratimų, nes žmonės tikisi vienokios pagalbos, o gauna kitokią. Žmonės nesiskundžia, bet ne vienas norėtų papildomų paslaugų. Vis dėlto asmeninis asistentas yra tas žmogus, kuris asistuoja. Tai nereiškia, kad jis negali tvarkyti kliento namų, bet pagrindinė jo pareiga yra padėti žmogui tapti savarankiškesniam, kiek tai įmanoma.
Projektas tęsis iki 2022 metų gruodžio. Vėliau tokia paslauga bus įrašyta Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, tik tada ji bus iš dalies mokama.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
