Man pasirodė keista, kad draugai nusprendė tuoktis penktadienį, bet tai juk jų šventė, kas aš tokia, kad teisčiau dėl tokio pasirinkimo švęsti darbo dieną, bet tikrai ne visiems pavyko pasiimti laisvas dienas. Tiek jau to, tikriausiai tai buvo galima numatyti, planuojant šventę penktadienį.
Tik atvykusi į šventę labai aiškiai pamačiau, kodėl buvo nuspręsta švęsti pradėti penktadienį – kad tik ilgiau galėtų pabaliavoti. Bent jau man taip atrodė, nelabai randu kitokio paaiškinimo, nes alkoholis liejosi laisvai. Taip laisvai, kad ir stalai virto, ir taurės, stiklinės dužo.
„Tokios beskonybės seniai nemačiau“
Kalbant apie pačią šventę, nemačiau ten jokio santuokos sakramento sakralumo, jokių tradicijų, nieko, nors susituokė jie bažnyčioje. Tik viens, du, greitai praėjo ceremonija, jaunieji porą valandų pasifotografavo ir tada – tiesiai į sodybą. Vienintelė tradicija šioje šventėje buvo tik tai, kad vienas kitam užmovė vestuvinius žiedus.
Tėvams nebuvo skirtas absoliučiai joks vaidmuo, jie išvis liko kažkur antrame plane, net nebuvo leista jiems pirmiems pasitikti jaunuosius, subėgo visi draugai socialiniams tinklams vestuvių momentų pafiksuoti. Nors abu jaunieji sakė kalbas, nė vienas nepadėkojo tėvams, nepaminėjo jų indėlio savo gyvenimuose, kalbėjo tik apie save ir savo antrąją pusę.
Prasidėjus sveikinimams, tėvai vėl buvo nustumti į šalį. Atrodytų, normalu ir gražu, kad pirmieji pasveikina tėvai, bet kur jau – sulindo kažkokie nežinia kelintos eilės giminės, su kuriais matosi kartą per penkerius metus, draugai, tėvai tik tyliai stovėjo šalia pasimetę.
Apie abiejų senelius išvis patyliu – buvo nugrūsti į patį kampą, toliausiai nuo jaunavedžių, beveik atskirti nuo visų, maždaug, pakvietėm vien dėl to, kad reikėjo, bet jei jų nebūtų čia buvę, tai būtų buvę dar geriau. Tikriausiai taip tinkamiausiai galima apibūdinti tai, ką mačiau.
Aplamai visa šventė buvo vien žaidimai, dainos ir gėrimas. Na, kaip ten nuo senų senovės sakoma, žmonėms reikia tik „duonos ir žaidimų“. Sakyčiau, eilinis balius, panašesnis į kažkokį draugų susiėjimą, kur šeima buvo nulio vietoje. Man tai vestuvių visiškai nepriminė, tiesą sakant, tokios beskonybės seniai nemačiau.
Suprantu, kad kiekvienas švenčia taip, kaip norisi, bet ar tikrai vestuves reikėtų taip nupiginti ir susiaurinti tik iki dar vieno susiėjimo, be jokių tradicijų, be menkiausio ženklo, kad taip du žmonės pažymi naujo gyvenimo etapo pradžią? Nežinau, koks malonumas yra prisigerti tiek, kad kitą dieną nebeprisimeni, kas vyko vakar.
Autorius: skaitytoja Greta
