Kai žmogus serga anoreksija, jis žiūri į save veidrodyje ir nemato savęs taip, kaip jį mato kiti žmonės. Jis mato storą žmogų.
„Jei paauglė dukra atsisako valgyti mokyklos valgykloje, motyvuodama, kad maistas – neskanus, ne visada tikėkite. Pabandykite kartu papietauti, patikrinkite. Antraip – laiku nepastebėsite, kad vaikas serga anoreksija“, – patirtimi dalijasi šiaulietė Laima. Moteris paauglės dukros ligą atpažino tik tada, kai 1,67 m ūgio mergaitė besvėrė 43 kg. Psichiatrai sako, kad mitybos sutrikimų nuo įtampos kenčiančioje visuomenėje turi kas penktas vaikas. Šiems vaikams šeimose nesusiformavęs suvokimas, kad nesvarbu, kaip atrodai, ko pasiekei – vis tiek esi mylimas ir saugus, rašo savaitraštis "Šiauliai plius".
Suvokti bėdą trukdė žinių stygius
„Metus nežinojau, kas nutiko mano vaikui. Tik po to, kai supratau, kad mano vaikas serga anoreksija, „atkapsčiau“, kad visi požymiai buvo, bet aš nepastebėjau“, – sako Ievos mama Laima.
Penkiolikmetė svėrė 60 kg, mamai atrodė, kad Ievos svoris normalus, bet mergaitė pradėjo intensyviai sportuoti. Mama manė, kad mergaitė labai daug valgo, nes šaldytuvas nuolat būdavo ištuštintas. Laima pradėjo įtarinėti, kad dukra namo pietauti parsiveda savo drauges, o Ieva tai patvirtindavo.
Po kurio laiko dukrai ėmė kristi svoris, nors atrodė, kad paauglė daug valgo. Mergaitė tapo pikta, dirgli, nesitraukdavo nuo kompiuterio. Internete susiradusi įdomesnių patiekalų receptų, pradėjo labai daug gaminti. Priruošdavo patiekalų, sakydavo mamai, kad begamindama pavalgė, pati kartu valgyti atsisakydavo.
„Bėdą įžvelgiau tik tada, kai pamačiau, kad tualete yra vemiama. Būdavo aptaškyti ir kruopščiai nenuvalyti klozeto kraštai. Gudri mama būtų supratusi, kas vyksta. Aš nebuvau gudri, tikėjau dukros pasakojimais, kad ją supykino nuo prasto mokyklos maisto“, – sako Laima.
Mamos neapleido įtarimai, kad kažkas dukrai negerai. Apžiūrėjusi dukros kambarį, už lovos ir stalčiuose ji rado gumulus sukramtyto ir išspjauto maisto. Dukra aiškino, kad šokoladą išspjovė, mat buvo neskanus įdaras. „Iš pradžių tikėjau, o paskui supratau, kad jos organizmas nebepriima maisto. Ieva nespėdavo nubėgti iki tualeto. Pusmetį ar metus ji nebegalėjo normaliai valgyti. Iš pradžių prisivalgiusi išsivemdavo pirštų pagalba, o paskui organizmas ėmė maistui priešintis“, – sako Laima.
Dukra pusę metų virė kopūstų sriubą ir tik ją valgė. Mamai labai trūko žinių, kas vyksta, ką reiškia tokie požymiai. Mergaitė nevalgė mėsos, teigdama, kad tai nesveika. Dabar yra daug tokios informacijos, dietų aprašymų, sveiko gyvenimo būdų patarimų. „Jei yra 2–3 bruožai, reikia suklusti, o jei yra visa puokštė, jau reikia pagalbos“, – sako pašnekovė.
Suvokus, kad dukra sunkiai serga, Laimai buvo labai baisu. Psichologo pagalbos reikėjo ir jai pačiai, bet jos niekas nepasiūlė. Šeimos gydytoja dukrai skyrė psichologo-psichoterapeuto konsultaciją. „Visur eilės, Ievai susitikimo su specialistu teko laukti visą mėnesį. Dukrai buvo skirti vitaminai, rekomenduota valgyti kaloringą maistą. Bet ką reiškia valgyti kaloringą maistą? Ji pavalgo ir bėga vemti, nes organizmas maisto nebepriima. Nereikia būti gydytojų, kad suprastum, jog nevalgant sutrinka kepenų, inkstų, skrandžio, tulžies veikla“, – sako Laima.
Sveikatos bėdų vis dar yra
Mergaitė atsisakė psichoterapeuto pagalbos, tad mama, kaip gebėjo, taip stengėsi dukrai padėti. Privalėjo rasti laiko pakeisti jos gyvenimo būdą. Pati turėjo pradėti gyventi taip, lyg augintų pirmokę – pasirūpinti dukros laisvalaikiu, mityba, užimtumu.
Pradžioje, dukra, žinoma, nepripažino, kad turi bėdą. Mamai teko apsišarvuoti milžiniška kantrybe. Teko sudėlioti dienotvarkę, kontroliuoti, sekti, skambinti, tikrinti maistą. „Palikdavau normuotai tuos produktus, kuriuos ji privalo suvalgyti. Slėpdavau saldumynus, kavą, nes dukra ją, dėl energijos stokos, nuolat gerdavo“, – sako moteris.
Maždaug per metus Ieva priaugo svorio, tapo normalia mergina ir, praėjus šiek tiek laiko, papasakojo mamai, kaip elgėsi, ką darė, kad numestų svorio. Mama sako supratusi, kad valgymo sutrikimas – vaiko pagalbos šauksmas. Jei vaiko maitinimasis sutrinka, tai rodo, kad šeimoje yra problemų. Laima buvo išsiskyrusi, turėjo draugą, o dukra jo nepriėmė. Buvo žema dukros savivertė. Tobulindama kūną, ji siekė pripažinimo, įvertinimo, garbės, dėmesio.
Mama pripažįsta, kad su dukra per mažai bendravo. Dukra norėjo būti manekenė, be to – kentė patyčias mokykloje. Ją draugės buvo uždariusios mokyklos tualete, tad sprendžiant psichologines bėdas teko pakeisti mokyklą.
„Mokyklose yra medicinos priežiūros specialistai. Jie juk mato perdžiūvusias paaugles, bet nieko nedaro, nesikalba su vaikų tėvais. Ievos geriausia draugė žinojo, kad mano dukra išvemia maistą. Galėjau pasikalbėti su ja, bet tada to nesuvokiau“, – sako Laima.
Anot pašnekovės, kiekviena mama turėtų pasiieškoti informacijos internete, kad atpažintų valgymo sutrikimus. Laima dabar gali pasidžiaugti, kad dukra normaliai maitinasi, bet sveikatos bėdos vis dar tęsiasi. Mergaitės mėnesinės nereguliarios, o mityba nevisiškai pilnavertė. „Ką Ieva valgė iki susirgimo, dabar to nebevalgo. Dukra vis dar stengiasi būti liekna“, – sako Laima.
Psichiatrai sako, kad mitybos sutrikimų nuo įtampos kenčiančioje visuomenėje turi kas penktas vaikas. Daniellehelm nuotr. Mitybos sutrikimai – šeimos tarpasmeninių santykių pasekmė
Šiuo metu Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų psichiatrijos skyriaus stacionare dėl anoreksijos ir bulimijos gydomos penkios mergaitės. Konsultacijoms ambulatoriškai atvyksta septynios mergaitės. Vaikų psichiatrė Orinta Ančiulytė sako, kad toks vaikų, kurie kenčia dėl bulimijos ir anoreksijos, skaičius išties didelis. Yra paskaičiuota, kad mitybos sutrikimų turi kas ketvirtas ar penktas vaikas.
Šiauliai sergančių vaikų skaičiumi neišsiskiria iš kitų Lietuvos ar pasaulio miestų. Skiriasi tik žmonių žinių lygis – Šiaulių apskrities gyventojai dėl vaikų valgymo sutrikimų pagalbos kreipiasi pavėluotai. Kaimuose situacija itin prasta – gydyti atvežami išsekę vaikai.
Pasak psichiatrės, anoreksija ir nervinė bulimija – lyg brolis ir sesuo. Visada valgymo sutrikimas prasideda anoreksija ir tik laiko klausimas, kada liga išaugs į nervinę bulimiją. „Į medikus pagalbos kreipiamasi jau sergant nervine bulimija. Kai nebesugebama sureguliuoti suvalgomo maisto kiekio ir pradedama tukti. Noriu pabrėžti, kad šia liga serga ne tik mergaitės, bet ir berniukai. Anoreksija 2–3 kartus dažniau serga mergaitės nei berniukai. Bulimija berniukai serga dažniau, o amžiaus tarpsnis nėra vienodas. Svarbiausia, šis valgymo sutrikimas – šeimos tarpasmeninių santykių pasekmė. Vaikas negeba išreikšti savo nerimo, negatyvių jausmų ir jie pasireiškia pasyvia autoagresija. Vėliau ji pereina į aktyvią autoagresiją – savęs naikinimą“, – sako O. Ančiulytė.
Šios ligos pavojingos tuo, kad tai antra pagal dažnumą mirties priežastis tarp paauglių. Lietuvoje mirčių taip pat būta. Tai ne vien valgymo sutrikimas. Blogėja somatinė kūno veikla – virškinimas, tuštinimasis, dingsta mėnesinės, lėtėja lytinis brendimas, odos būklė prastėja, trinka širdies, inkstų veikla ir kt. Laiku nesuteikus kompleksinės pagalbos – psichologinės, medikamentinio gydymo, specialių dietų, griežto režimo, priežiūros, fizinės būklės stebėjimo – sulaukiama liūdnų pasekmių.
Pasak O. Ančiulytės, anoreksija prasideda nekaltai. Susižavima sveika mityba, pradedamos valgyti tik daržovės, veganiškas maistas. Tada imama aktyviai sportuoti, visas dėmesys skiriamas išvaizdai, kūno svoriui. Kuo daugiau svorio netenkama, tuo labiau vaikas pats sau atrodo storesnis. Sutrinka kūno schemos suvokimas.
„Kai žmogus serga anoreksija, jis žiūri į save veidrodyje ir nemato savęs taip, kaip jį mato kiti žmonės. Jis mato storą žmogų. Vaikui ima atrodyti, kad jo niekas nesupranta, jis ima skęsta savo emocijose“, – sako psichiatrė.
Jei sutrikimas perauga į bulimiją – persivalgoma kaloringo maisto: 10 sūrelių, du cepelinai, šokoladas, trys obuoliai, keturi bananai. Tada sukeliamas vėmimas. Anoreksikams ir bulimikams būdinga naudoti liuosuojančius vaistus, arbatas.
O. Ančiulytė sako, kad požiūris, jog tenorima sulieknėti – paviršutiniškas. Reikia klausti, kodėl mergaitė ar berniukas sureikšmina savo kūną, kodėl nemyli savęs. „Tai ne asocialių šeimų bėda. Tai vaikai, kurie sveria normaliai, gerai mokosi, yra aktyvūs, protingi, sėkmingi. Kažkodėl jie mano, kad yra verti tiek, kiek gauna pagyrimų iš aplinkos. Jie neturi bazinio suvokimo, kad nesvarbu, kaip atrodai, juk vis tiek esi šaunus, mylimas ir saugus. Tada užtenka provokuojančio veiksnio – kritikos, pašaipos – kad pasireikštų autoagresija“, – sako psichiatrė.
Visiškai pagyti labai sunku
Vienas valgymo sutrikimus provokuojančių faktorių – emocinės pusiausvyros sutrikimas dėl ryškaus pokyčio gyvenime: šeimos nario mirties, skyrybų, brolio ar sesės gimimo, santykių modelio pokyčio, patyčių, nesėkmių ir kt.
O. Ančiulytė pastebi, kad prieš kelerius metus merginoms vienu metu buvo ypač būdinga liesėti siekiant manekenės karjeros. Buvo galvojama, kad jei būsi labai liesa, tapsi modeliu, o tavo gyvenimas bus puikus. Dabar situacija pasikeitusi, nes labiau akcentuojamas ir giriamas ne liesas, o sveikas kūnas.
Dažniau suserga mergaitės, kurios turi isterinių charakterio bruožų. Jos žavios, protingos, bet itin vertina savo išvaizdą. Paaugliai yra nebrandūs, jie ieško vietos visuomenėje, savo stipriųjų pusių, tapatinasi su kokia nors žvaigžde, jį kopijuoja, įsivaizduoja, kad pakartoję jo gyvenimą, taps laimingi.
O. Ančiulytė sako, kad gydymo sėkmė labai priklauso nuo artimųjų – kiek jie palaiko, supranta ir dalyvauja gydyme. Artimieji privalo griežtai kontroliuoti sergančiojo mitybą. Laikytis mitybos režimo pačiam vaikui labai sunku.
Be to, susirgimas yra lėtinis ir visiškai pagyti yra labai sunku. „Tai labai panašu į alkoholizmą. Susirgęs tu visą gyvenimą būsi alkoholikas, vienas išgertas stikliukas bus lemtingas. Kartą susirgus anoreksija ir bulimija, liga visada bus šalia ir gali atsinaujinti esant kažkokiai psichologinei būklei. Mes visi patiriame stresą, bet ne visiems valgymas sutrinka. Tai priklauso nuo asmenybės ir todėl liga dažniau pažeidžia jaunus žmonės, nes jų asmenybės tik formuojasi“, – sako psichiatrė.
Anoreksija ir bulimija serga ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Jie gydomi ne tik ligoninių psichiatrijos skyriuose. Vilniuje yra valgymo sutrikimų centras, bet, O. Ančiulytės žiniomis, pacientai, esantys stacionare, dėl specialistų trūkumo šiuo metu negydomi. Dabar centre teikiamos tik specialistų konsultacijos.
Į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį? Pasak psichiatrės, ligos požymiai – tai besikeičianti nuotaika, verksmingumas, pasyvumas, nenoras bendrauti, vengimas valgyti drauge, noras valgyti atskirai. Mergaitėms slenka plaukai, trupa nagai, sausėja oda, vaikas liesėja akyse. Dėl sukelto vėmimo padidėja skrandžio rūgštingumas. Vaikas liguistai, palikęs nuošaly buvusius interesus, kalba apie sveiką mitybą, ieško naujų dietų. Anoreksikės labai mėgsta gaminti – kitus valgydina, kad aplinkiniams neatrodytų, kad jos nevalgo.
„Pirmiausia reikia pasikalbėti su vaiku, ateiti pasikonsultuoti su psichologu ar psichiatru. Jei reikės, vaikas bus gydomas. Tėvai dažnai nori greito rezultato, dažnai būna negatyviai, gynybiškai nusiteikę, vaiko ligą priima kaip kaltinimą, kad jie kažką padarė netinkamai. Šeimoms siūlomos grupinės konsultacijos, joms tėvai dažnai priešinasi, nesupranta, kaip tai rimta. Saugumo jausmas vaikui formuojasi šeimoje, gydymo procesas paliečia visą šeimą. Gydymas užtrunka net kelerius metus. Nėra tokios tabletės, kuri ligą įveiktų“, – sako O. Ančiulytė.
Oksana Laurutytė
