Artimai su R. Adomaičiu bičiuliavusi dailininkė Marija Jukniūtė-Bžeskienė atvira, kad prabėgus kuriam laikui po draugo, puikaus pašnekovo, legendinio aktoriaus mirties, žodžius rinkti vis dar sunku. Tačiau prisiminimų kartu tiek, kad, ko gero, neužtektų nė knygos puslapių, kad juos galėtų suguldyti vienoje vietoje.
Draugystė, trukusi dešimtmečius
Jų pažintis įvyko dar ankstyvoje jaunystėje, pačiu gražiausiu jėgų žydėjimo metu – Marijai tebuvo 18-ika, Regimantui – 23-eji. Nuo paties pirmojo susitikimo užsimezgė graži draugystė, besitęsusi eilę metų.
„Pirmą kartą susipažinome labai jauni: jis buvo Kapsuko teatro aktorius, o aš – pirmo kurso Dailės instituto studentė... Vėliau, skirtingais laikotarpiais, susitikdavome Kaune ir Vilniuje“, – prisimena pašnekovė.
Susitikimų metu bičiuliams niekad nepritrūkdavo temų pokalbiams, kurie tęsdavosi valandų valandas – abu buvo dideli gamtos mylėtojai ir mėgdavo skaityti tas pačias knygas, kurias vėliau aptarinėdavo. Metai bėgo, tačiau pokalbių aruodai niekad neišsisėmė.
„Man atrodė, kad tikrai gerai pažįstu šitą jauną, gražų, dorą žmogų... Todėl ir kiek daug metų praslinkus, susitikę visada turėdavome apie ką pasikalbėti.
Net ir solidžiame amžiuje susitikę nesijautėme kaip nepažįstami ar svetimi, nes jis jaunystėje daug man yra išsipasakojęs apie savo gyvenimą, apie filmavimąsi ir keliones su režisieriumi Žalakevičiumi po visą pasaulį.
Aš jam pasakodavau apie meną, jauni eidavome kartu į Čiurlionio muziejaus galeriją. Su juo niekada nebūdavo nuobodu...“, – prisimena Marija.
Marija prisimena teatro ir kino legendą pačiais geriausiais žodžiais. Jis buvo ne tik matomas ir žinomas praeiviams gatvėje. R. Adomaitis niekada nebuvo abejingas tiems, kuriems reikėjo pagalbos, visuomet ištiesdavo taip reikiamą gerumo ranką.
M. Bžeskienė su šypsena prisimena jauną aktorę Aurą, kuriai R. Adomaitis nesavanaudiškai, atvira širdimi, su geriausiais ketinimais ištiesė pagalbos ranką:
„Apie žinomo aktoriaus dvasios savybes, apie norą padėti tiems, kuriems ypač sunku, galima ilgai pasakoti. Pavyzdžiui, būdamas jau pensijoje, jaunai būsimai aktorei Aurai, kuriai reikėjo nemažai pinigų studijuojant teatro menus kitoje šalyje, jis siuntė pinigus, taip norėdamas padėti jos mamai, šeimai... Jis mokėjo dalintis su kitais nesavanaudiškai, iš geros širdies.“
Prisimena šilčiausiais žodžiais
Viena mylimiausių R. Adomaičio vietų, kurioje jis praleido nesuskaičiuojamą kiekį dienų – sodyba didingoje Labanoro girioje. Čia aplinkinių jis taip pat buvo žinomas kaip atviras, neabejingas, geraširdis žmogus.
„Man buvo žinoma kaip jo sodyboje, prie Labanoro girios, buvo toks bitininkas Sirgėdas, kuris prižiūrėjo jo bičių avilius. Kuklių ūkininkų šeimoje atsitiko nelaimė – nugaišo jų arklys, pagrindinis „maitintojas“.
Regimantas nedvejodamas palengvino jų naštą ne tik savo užuojauta, bet ir materialiai, taip, kad nuliūdę žmonės galėtų nusipirkti kitą arklį... Tai buvo jautru“, – gerus ir nesavanaudiškus iškilaus aktoriaus poelgius prisimena dailininkė.
Prisimindama žymų aktorių, jo bičiulė atvirauja, kad R. Adomaitis niekad nesirgo „žvaigždžių liga“, buvo itin žemiškas, paprastas ir nuoširdus žmogus:
„Jis visada, nuo jaunų dienų, labiau mėgo bendrauti su kukliais, bet sąžiningais, nuoširdžiais žmonėmis, nors jį dažnai supo įžymybės, režisieriai, garsūs žmonės. Mokėdavo įžvalgiai atsirinkti draugus.“
Pasiteiravus, koks Regimantas nuolat liks jos atmintyje, Marija neslepia – su kokiu juo susipažino jaunystėje, toks jis išliko iki pat paskutiniųjų savo dienų.
„Regimantas nuo anų jaunystės metų išliko toks pats kuklus, tolerantiškas, mylintis žmones ir mielas su tais, kurie jį lankydavo: Bagdonas, Budraitis, Mainelytė, Gabrėnaitė, jaunystės draugė iš Kauno muzikinio teatro Mikšytė. Ir mane Regimantas dažnai telefonu kviesdavo pas save į svečius...
Taip pat aktorių aplankydavo dar iš Vilniaus universiteto studijų laikų, jau amžiuje, žili fizikai – R. Adomaitis jaunas studijavo Vilniaus universitete fiziką, tačiau laisvalaikiu vaidindavo mėgėjų spektakliuose. Neabejotinai, tai buvo akstinas toliau studijuoti teatro meną Konservatorijoje“, – pasakoja pašnekovė.
Paskutinį skambutį prisimins ilgai
Jų bendravimas niekuomet nebuvo paviršutiniškas ar šaltas, jis buvo kupinas tikrumo, gyvenimiškų patirčių, o tai leido pažinti tikrąjį Regimantą, tokį, koks jis buvo iš tiesų:
„Bendraujant su Regimantu visada buvo akivaizdu, kad jis niekada nenuolaidžiavo melui, goduliui, mokėjo vyriškai iškentėti visus dvasios ir kūno skausmus, nedejuodavo ir į akis žvelgdavo visada su atviru žvilgsniu.“
Marija prisimena ir vieną jautriausių akimirkų – paskutinį pokalbį su kino ir teatro legenda, savo bičiuliu, kuris įvyko vos kelios dienos prieš paskutinįjį aktoriaus atodūsį.
„Šių metų birželio 18 dieną jis man netikėtai paskambino iš Santariškių ligoninės, pasisakė, kad sirgo, bet jį greitai išrašys... Linksmai prisiminė, kad jo sodyboj po langais žydi jazminai ir kad būtų gerai, jeigu mes su sūnumi Mantu ir anūkėmis atvažiuotume apsilankyti į jo sodybą Labanoro girioje. Balsas buvo jaunas, žvalus...
Prisiminiau ir pasakiau jam, kad jo balsas toks, kaip jaunystėje... Bet birželio 20 dieną, po kelių parų, po šio paskutinio mūsų pokalbio...
Tą dieną pati skaičiau: astrologai pranešė, kad buvo pirmas Saulės radioaktyvios dėmės pliūpsnis į žemę, kuris labai pavojingas visiems jautrios sveikatos žmonėms... Būtent tą dieną ir užgeso aktoriaus, šviesaus atminimo žmogaus – Regimanto – širdis...“, – su jauduliu prisimena ji.
Marija atvirauja – iki pat dabar su skausmu prisimena paskutiniuosius bičiulio žodžius, jo kvietimą, kuris tapo atsisveikinimu:
„Noriu užbaigti tapytojo R. Vaitiekūno puikiu ketureiliu, kaip mantra, apie nemirtingumą... „Jokios vilties išnykt, jei kartą jau atsiradai! Reikės gyvent ir mirt – jokios vilties išnykt!“.
Tikėkim, susitiksim visi vėl ir vėl... Gal tame ypatingam mūsų žemelės, keistų stebuklų, pasaulyje...“
