Viktorija Prakaitytė pasakoja, kad kiekvieną rytą palydi savo mamą Geleną iki stotelės, kur jos laukia autobusas, vežantis į Fabijoniškių socialinių paslaugų namus. „Išleisdama sakau mamai: „Važiuoji į darželį“, ir ji klusniai lipa į autobusą. Kai mama pradėjo lankyti Fabijoniškių socialinių paslaugų namų dienos centrą, ir mano, ir jos gyvenimas tapo šviesesnis“, – sako Viktorija.
Ji nelinksmai grįžta į tą metą, kai nesuprato, jog besikeičiantis mamos charakteris praneša apie sunkią ligą: „Dar prieš gerus 20 metų mamai pradėjo vaidentis, kad kažkas neša daiktus iš jos namų, įtarinėdavo ir mane, mudvi pykomės.“ Tačiau tuomet apie mamos ligą Viktorija dar neturėjo net menkiausios minties, sakydavo sau, kad su metais tiesiog keičiasi jos charakteris. O ir pas medikus mama nė už ką nenorėjo eiti.
Svarbu ieškoti pagalbos
Viktorija išvyko padirbėti į užsienį, mamai pasamdė pagalbininkę, jai padėjo ir mamos sesuo, tačiau joms abiem buvo nelengva – Viktorijos mama keldavo konfliktus. Grįžusi iš užsienio Viktorija suprato, kad būtina kreiptis į medikus. Mama negerdavo vaistų, sakydavo, jog bijo būti apnuodyta, nuolat būdavo pikta, o dukrą painiodavo su savo seserimi.
Kai pagaliau pavyko mamą įkalbėti nueiti į polikliniką, gydytojai po ilgų tyrimų pasakė, kad jai senatvinė demencija ir polinkis į Alzheimerio ligą. Ši liga, deja, nepagydoma, progresuojanti. Gyventi drauge darėsi vis sudėtingiau, palikti mamos vienos namuose Viktorija nebegalėjo, tad reikėjo ieškoti išeities. Tada iš pažįstamų ji ir sužinojo apie Fabijoniškėse esantį dienos centrą.
Vietos mamai šiame centre Viktorija laukė daugiau kaip metus, du mėnesius tvarkė mamos dokumentus. „Labai gaila, kad toks dienos centras, kuriame prižiūrimi žmonės, sergantys Alzheimerio ar kitomis senatvinėmis psichikos ligomis, tėra tik vienas Vilniuje, – apgailestauja Viktorija. – Mano mamai 82-eji, nėra ko savęs apgaudinėti – laikas senka, o kartu būdamos sekome abi. Numaniau, kad nauja aplinka, nauji žmonės mamai bus į naudą.“
Viktorija labai apsidžiaugė, kad centro direktorė leido jai iš anksto susipažinti su centro veikla. „Buvau rami, mačiau, kad centro lankytojai prižiūrėti, turi įvairios veiklos, – sako pašnekovė. – Pradėjusi lankyti dienos centrą mama pražydo tarsi vėlyva rožė. Ji vėl pradėjo šypsotis, vadinti mane vardu, o neseniai atnešė iš medžiagos skiaučių pasiūtą gyvūnėlį. Mane nudžiugino jos pasirinktos skiaučių spalvos – oranžinė ir geltona. Šios spalvos – optimizmo! Mūsų su mama santykiai vėl tapo artimi. Nors ji dabar panaši į klusnų vaiką, bet man ji – brangiausias žmogus pasaulyje, vienintelė mano mama. Ir nesakyčiau, kad senatvinės psichikos ligos sutrauko artimųjų ryšius. Mums taip nenutiko. Manau, todėl, kad ieškojau pagalbos, kad nelikome vienos su mamos liga.“
Apie 10 000
Apie 25 000
Apie 40 000
Visada sakau „mes“
Rimtautė, nenorėjusi viešinti savo pavardės, pasakodama apie tai, kaip pamažu Alzheimerio liga pasiglemžė jos vyrą Vytautą, prisimena, kad pakitęs vyro elgesys jos iš pradžių nestebino. Vytautas vadovaujantį darbą dirbo ilgai, beveik iki 73-ejų. Vyras mėgo būti tarp žmonių, bendrauti, tačiau per pastaruosius 6 metus jo elgesys labai pasikeitė. Vyras bijojo likti vienas, jam darydavosi nejauku dideliame prekybos centre, nebenorėjo skaityti.
„Vis dėlto net tada, kai jis pradėjo manęs kasdien klausinėti, kelinta šiandien diena, man atrodė, kad tai savaime suprantama – brandžiame amžiuje suprastėja atmintis.“ Bet netrukus įvyko tai, į ką
Rimtautė nebegalėjo nekreipti dėmesio: vyras ėmė skųstis galvos skausmu, o netrukus pradėjo reikalauti jį palydėti namo – į namus, kuriuose gyveno prieš 40 metų.
Rimtautė vyrą įkalbėjo nueiti pas medikus. Patyrusi neurologė po pokalbio ir kompiuterinės tomografijos iškart pasakė, kad vyras serga Alzheimerio liga, bet ligos istorijoje įrašė, kad jam – galvos skausmai. Psichiatrė iš pradžių nieko konkretaus nepasakė, bet per antrą vizitą išrašė siuntimą į Santaros klinikas, į Alzheimerio ligos kabinetą. Rimtautė dėkinga, kad šiame kabinete neurologė Eglė Audronytė atliko išsamius testus, paskyrė papildomų tyrimų ir nustatė diagnozę – vėlai prasidėjusi Alzheimerio liga.
Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Vyras sunkiai toleravo vaistus, šeimos nariai turėjo taikytis su nauja tikrove, net namiškių mylima katytė pasidarė kiek neurotiška ir krūptelėdavo nuo stipresnio garso. „Pamenu, įsijungiu guglą, įrašau „Alzheimeris“, įvedu magnetinio rezonanso duomenis ir pasipila baisiausios prognozės, o man iš akių ašaros – gaila ir žmogaus, ir savęs, ir visiškai neaišku, kas laukia ateityje“, – prisimena Rimtautė.
Šeima Vytautui samdė nuolatinę prižiūrėtoją, bet jo nuotaika ir sveikata prastėjo. Kartais būdavo sunku suprasti, ką jis kalba, nebenorėjo eiti pasivaikščioti. Namuose augo įtampa. Vis dėlto šeima sulaukė pagalbos – metus laukę eilėje jie pagaliau gavo kvietimą lankyti Fabijoniškėse esantį dienos centrą. „Visada sakau „mes“, tarsi ir centrą lankytume abu, ir sirgtume abu, – sako Rimtautė ir liūdnai šypteli: – Kai serga mylimas žmogus, liga tampa abiejų.“
Išgirdęs, kad galės lankyti suaugusių vaikų darželį, vyras iš pradžių užprotestavo – jau buvo pamiršęs, kad pats to norėjo ir rašė prašymą. Rimtautė pasiūlė nuvažiuoti apsižvalgyti. Pirmą dieną pabuvo trumpai, bet kitą pats vėl norėjo ten važiuoti. Rimtautė prisimena, kad rytais vyras nerimaudavo – ar ji nepamirš jo pasiimti iš darželio. Vytauto nuotaika vis gerėjo, nes institute ar mokykloje (taip jis vadina dienos centrą) vyksta paskaitos, sportas, piešimas, o kartais „muzikantas“ – taip jis vadina muzikos užsiėmimus. Vytautas pats buvo grojęs, tad šie užsiėmimai jam labai patiko.
Žmonos paklaustas, kaip sekasi dienos centre, vyras sakydavo, kad ten gražu, kad yra daug prižiūrėtojų, visi tarp savęs pasiskirstę darbus ir gerai sutaria. Rimtautė nustebo išgirdusi tokius vertinimus: „Jei žmogus nežino, kur jo laiptinė, ar nemoka užsirišti batų, neatsimena daugybės kitų dalykų, tai netrukus imame galvoti, kad jis nieko ir nesupranta, nieko nepastebi. Bet, pasirodo, ir jaučia, ir pastebi, ir net moka tai pasakyti, nors ir ne visada aiškiai ir suprantamai.“
Geriausi vaistai – pasivaikščiojimas, mankšta ir pokalbis
Rimtautė sako, jog jai jau pirmą apsilankymo dienos centre dieną patiko, kad ten į žmogų kreipiamasi vardu. Vardas pasakomas daugybę kartų, aiškiai ir pagarbiai, ir tai veikia kaip terapija, nes žadina žmoguje ne senelį, tėvelį ar ligonį, o žmogų, vertingą vien todėl, kad jis yra. Rimtautė prašo padėkoti šio centro vadovei Rūtai Pagojienei ir visam personalui už nuoširdų rūpinimąsi.
Sergančiųjų šia liga artimiesiems pašnekovė nori palinkėti nebijoti prašyti pagalbos: „Nebijokime būti silpni, nepamirškime ir patys pailsėti, kalbėkimės su savo žmonėmis, kol dar galime susikalbėti. Pasivaikščiojimas gryname ore, mankšta ir pokalbis – geriausi vaistai nuo Alzheimerio ligos, aš tai žinau ne iš knygų, nors knygos veikiausiai tam neprieštarautų.“
Fabijoniškių socialinių paslaugų namų dienos centro padalinio vadovė R. Pagojienė pasakoja, kad adaptuotis dienos centre lankytojams prireikia maždaug dviejų savaičių. Pasikeitusi aplinka žmogų mobilizuoja, jis nori parodyti save iš geresnės pusės: „Iš pradžių matome ryškų pagerėjimą. Tačiau priprasti prie naujos aplinkos, dienos režimo reikia laiko. Ne vienas iš naujų lankytojų atsisako daryti darbelius, sakydamas, kad nesugeba, nepadarys, tačiau mūsų darbuotojai – profesionalai, jie geba įkalbėti žmogų, o veikla sergančiam senatvinėmis psichikos ligomis labai naudinga, ji padeda jiems išlikti gyvybingiems.“
Rūta sako, kad į veiklas sunkiau įsitraukia vyrai, rankdarbiai jiems svetimi, jie mieliau sprendžia logines užduotis. „Stengiamės ir juos skatinti dirbti rankomis, nes rankų darbeliai padeda lavinti smulkiąją motoriką. Alzheimerio liga progresuoja, tačiau tą laiką, kuris dar duotas, galima išnaudoti kuo šviesiau. Mes padedame tai daryti“, – tvirtina R. Pagojienė.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
