Birutė dar vaikystėje labai mėgo piešti, kai kuriuos jos darbus iki šiol yra išsaugojusi mokytoja, tačiau tapyti pradėjo neseniai – praėjusių metų vasarį. Kai pradėjo – nesustoja. Per tą laiką ji jau nutapė virš 50 paveikslų. Pačiai iš jų beliko tik penkiolika, nes daugelis darbų surado savo namus.
„Tikriausiai manyje jau seniai kirbėjo tas noras imti į rankas teptuką, tik turėjo ateiti tinkamas metas. Turbūt viskas susikaupė: stresas, nerimas, pandemija, karas, ir ieškojau vidinės ramybės. Susiradau dailininkę, pradėjau lankyti kursus ir, regis, pažadinau savyje tai, kas vieną dieną ir turėjo nutikti – „užsidegimą“ tapyti“, – pasakojo moteris.
Jos kūriniuose dominuoja ryškios spalvos, gyvūnų tematika. Jie daug kuo primena žmones, jų elgseną, įpročius, pasirinkimus. Birutė atvira – apie kūrinius tenka išgirsti visokių nuomonių: vieniems labai patinka, kitiems – ne.
„Labai džiaugiuosi, kai paveikslai žmogų „paliečia“, sukelia emociją. Ir suprantama, toji emocija ne visuomet gali būti maloni, svarbiausia – kad tikra“, – mano B. Pilvelytė Šilauskienė.
Paveikslą „Stebuklas“ dovanojo sunkiai sergančiai moteriai
Moteris tvirtina, kad jai kaskart įdomu sužinoti, kodėl žmonės renkasi jos paveikslus, kas juos patraukia, sužavi, ką jie atranda.
Štai vienas vyriškis pageidavo paveikslo su bitėmis. Paklausus kodėl, jis atsakė, jog jo tėvas augina bites ir turi dvylika avilių. O paveiksle yra būtent dvylika bičių.
Birutei įsiminė ir viena istorija, susijusi su jos tapytu paveikslu „Stebuklas“. Jo idėja užgimė po Kumečių kaime, iš kurio yra kilusi, nutikusio įvykio. Tąkart moteris į kaimą pas tėvus sugrįžo švęsti Velykas. Kadangi tėvai augina žąsis, viena jų netikėtai sudėjo kiaušinį. Tuomet Birutės mama pajuokavo: „Stebuklas! Mūsų senos gagės po tiek metų kiaušinį sudėjo“.
„Grįžusį namo nutariau tą „stebuklą“ nutapyti. Tad atvaizdavau automobiliu važiuojančias žąsis, kurios ant stogo vežasi auksinį kiaušinį. Pasidalinau paveikslo nuotrauka socialiniuose tinkluose, ir su manimi susisiekė moteris, kuri panoro tą kūrinį įsigyti. Pasiteiravus kodėl, ji papasakojo, kad serga sunkia onkologine liga, o paveiksle tiek daug spalvų, kad bežiūrint grįžta noras ir viltis gyventi“, – įsiminusia istorija pasidalino B. Pilvelytė Šilauskienė.
Jaunoji kūrėja tąkart minėtą paveikslą moteriai padovanojo, linkėdama sveikti ir tikėti stebuklais. Birutės teigimu, tokie pavyzdžiai rodo, kad kiekvienas žmogus paveiksluose randa tai, ko ieško, ko jam reikia. Ir kartais tai nebūtinai turi sutapti su pačio dailininko kuriama prasme.
Kalbant apie pačią Birutę, atrodo, kad jos asmenybė tokia pat spalvinga kaip ir paveikslai. Iš Kumečių kaimo kilusi moteris šiuo metu gyvena Vilniuje, dirba kosmetologe. Dar ji turi aistrą kelionėms, kur taip pat semiasi įkvėpimo. O kai kam nors pasako, kad labai mėgsta žvejoti – dažnas tuo nė netiki.
„Bet tai – tikra tiesa. Tėtis, diedukas mane imdavo į žvejybą. Pripratinau žvejoti ir savo vyrą, jis dabar žvejoja dar geriau už mane“, – juokėsi moteris.
Didžiausia kritikė – 91 metų močiutė
Ji dažnai sugrįžta į Kumečių kaimą, ryšys su artimaisiais – labai stiprus. Čia gyvena ir jos 91 metų močiutė, kuri, kaip juokauja Birutė, yra didžiausia jos darbų „kritikė“.
„Močiutė man sako: Birute, kokius čia baisius balvonus nupiešei, akys išsprogę, negaliu žiūrėt (red. juokiasi). Taip abi pajuokaujame, pasijuokiame. Močiutė jaunatviška ir šviesaus proto, žodžio kišenėje neieško“, – pasakojo moteris.
Ji spėja, kad meninę gyslelę galbūt paveldėjo iš savo mamos, kuri taip pat labai mėgo piešti. Mama vaikystės nuotraukų albumą buvo papuošusi savo pieštais gyvūnais, kurie taipogi atrodė lyg sužmoginti. Birutė juos lig šiol saugo atmintyje. Tikėtina, kad tie vaikystės vaizdinai naujomis formomis atgimsta ir jos pačios kūriniuose.
Idėjos aplanko ir sapnuose
Moteris pasakojo, kad neretais atvejais idėjas jos kūriniams padiktuoja realūs gyvenimiški nutikimai, netikėtai pamatyti vaizdai. Kad ir jau nebe pirmą kartą gatvėje sutinkama elegantiška praeivė su geltona besiplaikstančia suknele. O kartais mūzos aplanko sapnuose. Tad Birutė ant spintelės, prie lovos, visuomet turi pasidėjusi užrašų knygelę, kad čia pat galėtų nusipiešti eskizą ar pasižymėti staiga atėjusią mintį.
B. Pilvelytė Šilauskienė neseniai pradėjo lankyti ir vakarinius tapybos kursus Vilniaus dizaino kolegijoje. Kaip pati sako, norisi pažinti profesionalų meną, tobulėti.
Moteris savo darbų parodas jau yra surengusi gimtuosiuose Kumečiuose, Metelių miestelyje (Lazdijų raj.) – iš ten yra kilusi Birutės mama. Kaip pradedančioji dailininkė ji savo paveikslus eksponavo ir Naujosios Vilnios bibliotekoje.
„Pati esu savamokslė, tačiau jaučiu aistrą tapybai. Taip tarsi pabėgu nuo rutinos, kasdienybės. O kai mano darbai dar patinka ir kitiems – tai išvis neapsakomas jausmas. Kadangi daug paveikslų turiu namuose, darbe, kartais vyrui sakau, kur mes juos visus dėsime, tuoj netilps. Tačiau šis mane tik skatina: „Tu tik pirmyn, kol yra įkvėpimas!“, – šypsojosi talentinga moteris.
Autorė: Raimonda Bernatavičienė
