Apie Adomo sėkmę, gyvenimą ir nepakartojamą humoro jausmą tv3.lt portalui sutiko papasakoti jo dvidešimtmetis brolis Benas Bužinskas.
Vilniečių Bužinskų šeima – iš tiesų gausi, joje auga net keturi sūnūs. Būtent Beną su Adomu būtų galima pavadinti tikru šeimos viduriuku, nes brolių amžių skiria vos treji metai.
Broliai nuo pat mažumės yra itin artimi ir vienas kitą palaikantys, todėl nenuostabu, kad būtent Benas save vadina didžiausiu Adomo gerbėju.
Praėjusią savaitę Adomas dalyvavo Pasaulio vasaros specialiose olimpiados žaidynėse, Abu Dabyje, ir iš ten grįžo su trimis aukso medaliais. Šios varžybos yra unikalios tuo, kad čia dalyviai, turintys negalią, rungiasi ne dėl geriausio rezultato, o siekdami pagerinti savo asmeninį laiką.
„Adomas yra tikrai kietas bičiukas“, – apie savo jaunesnįjį brolį linksmai pasakoti pradeda B. Bužinskas.
Benai, pirmiausia tai sveikiname visą šeimą su net triguba tavo brolio Adomo pergale. Galbūt skaitytojams papasakosite, už ką jūsų brolis iš žaidynių grįžo net su trimis aukso medaliais?
Ačiū, ačiū. Šiose žaidynėse Lietuva pirmą kartą debiutavo estafetiniame turnyre, kuriame komanda pirmą kartą istorijoje laimėjo auksą. Dar po vieną medalį Adomas laimėjo 50 ir 100 metrų plaukime.
Dabar būtų galima pasakyti, kad Adomas baseine jaučiasi tarsi žuvis vandenyje. Ar vandenį jis mėgo nuo pat mažų dienų?
Vaikystėje mes visi eidavome su tėčiu į pirtį, o po jos – į baseiną. Visi mes mokėjome plaukti. Užaugome kaime, su tėčiu esame gamtos žmonės, dažnai maudydavomės upėse, ežeruose – būtų keista, kad jis nemokėtų plaukti. (šypteli)
Būdamas mažas, Adomas buvo itin ligotas, dažnai sirgdavo bronchitu ar astma. Neretai užtekdavo vos išeiti į kiemą ir jis atkrisdavo dviems savaitėms. Taip pat Dauno sindromą turintys vaikai neretai turi tam tikrą polinkį į antsvorį. Juk nemarinsi tuomet vaiko badu ar nemaitinsi vien salotų lapais, reikėjo Adomui surasti aktyvios veiklos.
Taip Adomo gyvenime atsirado plaukimas?
Mokykloje Adomas turi draugę Augustę, kurios mama užsiminė, kad ji lanko plaukimą, estafetinėje rungtyje jie drauge laimėjo aukso medalius. Augustės mama papasakojo, kad ji treniruojasi pas Astą Misiūnaitę ir tai galbūt tiktų ir Adomui.
Žvelgiant mano akimis, trenerė Asta yra herojų herojė. Jūs įsivaizduokite, ką reiškia užsiimti su negalią turinčiais vaikais. Tai buvo pirmieji jos vaikai ir visi jie – auksiniai.
Anksčiau, kai Adomas pradėjo treniruotis, kai jis nematydavo, ateidavau pasižiūrėti į jo treniruotes. Vandenyje jis – visiška torpeda, tikriausiai du kartus mane galėtų aplenkti, vandenyje prieš jį nieko negaliu padaryti.
Nors save vadinate didžiausiu broliu fanu, vis dėlto į Abu Dabį drauge su šeima vykti negalėjote?
Taip, negalėjau. Juk turėjo likti kažkas namuose, reikėjo pasirūpinti ir augintiniais, eiti į darbą. Išvažiuoti trims savaitėms – gana ilgas laikotarpis, be to vaikystėje jau esu buvęs su tėvais Abu Dabyje, todėl būtų nesąžininga, jeigu aš vykčiau antrą kartą, o Adomas tik pirmą.
Dar prieš varžybas savo ranką papuošėte tatuiruote, kurią paskyrėte būtent savo broliui Adomui. Kokia tikroji jos reikšmė?
Aš turiu gana nemažai tatuiruočių ant savo kojos, tai yra mano asmeninis dalykas. Mes ir su Adomu esame kalbėję, kokios tatuiruotės norėtų ir jis.
Ši tatuiruotė – pirmoji tokioje matomoje vietoje ant rankos. Pasakiau sau, kad kol kas tai bus pirmoji ir vienintelė, skirta Adomui. Prieš jam išvažiuojant, oro uoste pasakiau:
„Adomai, aš negaliu važiuoti drauge su tavimi, bet už tai turėsiu žymę visam gyvenimui, kad tu važiavai. Nedaryk tai dėl mamos ar tėčio. Plauk dėl manęs, nes manęs nebus, o aš esu didžiausias tavo fanas“. Kai atsisveikinome oro uoste, gal tris kartus apsiverkiau, bet žinojau, kad jis tikrai pavarys dėl manęs.
Iš tiesų labai norėčiau padėkoti „Positive Tattoo“ salonui ir meistrui Dovydui. Aš jiems parašiau, kad turiu tokią idėją ir ar suspėtų ją įgyvendinti iki brolio išvažiavimo, meistras man greitai padarė tatuiruotę ir net pinigų neėmė.
Sako, kad lietuviai yra pikti ir nedraugiški, tačiau, aš, manau, kad tokie žmonės kaip Dovydas ir trenerė Asta laužo visus stereotipus.
O tatuiruotės esmė gana paprasta – ji atspindi, kaip aš matau Adomą: jis man yra žmogus toks kaip visi, tik su juo galbūt reikia daugiau užsiimti, daugiau skirti laiko.
O kaip į savo apdovanojimus ir tokį žaibišką susidomėjimą žiūri pats Adomas?
Dabar aš jį vadinu žvaigžde. (juokiasi) Į visą tai jis žiūri labai ramiai, grįžo namo, apsikabino ir pavedžiojo šunį, pabuvo kieme, atliko kitus namų ruošos darbus. Tikrai nesijaučia kitoks, koks išvažiavo, toks jis ir grįžo.
Adomas džiaugiasi ne tuo, kad laimėjo medalius, o tuo, jog galėjo jos padovanoti mums ir padarė mus be galo laimingais. Paskutinį savo medalį jis laimėjo per mamos gimtadienį. (šypteli)
Kaip į brolio negalią žiūri jūsų draugai, bičiuliai?
Per septyniolika metų mano socialinėje erdvėje galbūt rastumėte vos vieną nuotrauką, kurioje pozuoju su Adomu. Dauno sindromas neretai graudina aplinkinius, o aš to tikrai nesiekiu. Priešingai, noriu parodyti, kad neišsigąskime kitokių žmonių.
Pats aš esu perauklėjęs nemažai savo draugų, kurie pamatę išsigąsdavo. Juk nereikia nieko bijoti, galima švelniai pamerkti akimi, apsikabinti, nusišypsoti ir paspausti ranką. Visuomenėje dažnai nežinoma, kaip elgtis su tokiais žmonėmis, bet tai yra normalu. Juk jeigu artimoje aplinkoje nėra buvę tokių žmonių, kiti ir nežino kaip elgtis su jais.
Su Adomu jūs abu esate itin artimi. Ką dažniausiai mėgstate veikti laisvalaikiu drauge?
Mes su Adomu kalbame apie viską. Jis seka mano tinklinio varžybas, anksčiau žaidžiau aukštame lygyje, bet dėl traumos dabar tai darau tik mėgėjiškai, žaidžiu už universitetą. Dažnai jis man paskambina, paklausia ar šiandien dirbu ir sulaukia, kada grįšiu. Grįžus, įjungia Manto Stonkaus, Katlerio vaizdo įrašus.
Mantas Stonkus jam yra didžiausia žvaigždė, kartą jie susipažino rūbinėje. Mantas pažįsta mūsų vyriausiąjį brolį, todėl greitai su juo susiskambino. Yra žmonių, kurie padaro vaikus labai laimingais ir kartais net to patys nesuprasdami, kiek daug jie duoda tokiems vaikams.
Drauge su Adomu turite dar ir vyresnį bei jaunesnį brolius. Galima pasakyti, kad jūs su Adomu esate tas šeimos viduriukas.
Tarp mūsų su Adomu yra trijų metų skirtumas, su juo mes drauge augome ir viską darydavome kartu. Jo didžiausia sėkmė galbūt ir slypi tame, kad jis gyveno su dviem vyresniais broliais: greičiau išmoko kalbėti, kitus dalykus.
Jo negalia, palyginus, yra silpna, nes jis mokosi ir rašyti, skaityti, moka elgtis su telefonu ir kompiuteriu. Mes visą gyvenimą buvome jam tarsi autoritetas, todėl jis visko mokėsi daug greičiau nei kiti vaikai, turintys šią negalią.
Visai neseniai visas pasaulis minėjo Dauno sindromą dieną. Kaip manote, ar Lietuvoje mes vis geranoriškiau žiūrime į negalią turinčius žmones?
Man yra skaudu, kai mes vaikštome, pavyzdžiui, prekybos centre ir į mus visi spokso. Labai dažnai norisi, kad žmonės tiesiog nekreiptų dėmesio, juk mes vaikštome, kalbame, nereikia jo stebėti. Tokiose situacijose galbūt labiausiai gaila tėvų, jiems tikrai yra skausmas, kad į jų vaiką žiūri kaip į kitokį nei visi, nevertėtų to daryti.
Adomas taip pat šiek tiek švepluoja, todėl gėdijasi kalbėti viešoje vietoje, jis negali pasakyti padavėjai, ko nori, nes bijo. Jam reikėjo daug laiko, kol jis pradėjo bendrauti su mano draugais. Gal gyvenime buvo situaciją, kai iš jo juokėsi, kažką ne taip pasakė. Gal kažkas nusišypsojo ir jam taip įvarė baimę.
Su negalią turinčiais žmonėmis reikia mokėti bendrauti, nes pašaipa gali būti tokia stipri, kad jie ją prisimins visą gyvenimą.
