Kaip Julius atėjo į šį šokio spektaklį? Kokią patirtį atsinešė? Kodėl jam patikėjo suvaidinti niekada nesuaugantį berniuką Piterį Peną? Sužinoti visa tai padėjo Juliaus mama Genutė ir Klaipėdoje įsikūrusio Šeiko teatro vadovė choreografė Agnija Šeiko.
Išėjęs į sceną Julius Jurevičius salėje akimis pirmiausia susiranda mamą, o ji prideda pirštą prie lūpų, ir tik jie abu žino, kiek įdėta darbo, kad Julius suprastų, ką reiškia šis mamos gestas. Vėliau Genutė paaiškina, kad, pridėdama pirštą prie lūpų, ji sūnui sako: „Būk gražus“, o tai reiškia – neiškišk liežuvio, nes Juliaus, kaip ir kitų Dauno sindromą turinčių žmonių, liežuvis didelis, sunkiai telpa burnoje. Bet Julius išmoko valdyti savo liežuvį, kaip ir daugelio kitų dalykų, kurie taip nelengvai pasiekiami šią negalią turinčiam žmogui.
Dabar taip nebesielvartautų
Kartu su Genovaite grįžtame į laikus, kai prieš dvidešimt septynerius metus, tikėjęsi susilaukti dukrytės, tėvai susilaukė antro sūnaus. „Vaikelio padėtis gimdoje buvo sudėtinga, ir gydytojai pasakė, kad jo gyvybės gali nepajėgti išgelbėti, tad gelbės mane ir turės atlikti Cezario pjūvį.“
Kai Genovaitė atsigavo, naujagimio šalia nebuvo, o į palatą atėjęs gydytojas pasakė, kad jai gimė sveikas gražus berniukas, ir patylėjęs paklausė: „Ar esate girdėjusi apie Dauno sindromą?“ Pamatęs, kad Genovaitė įsitempė, patikino, kad diagnozė nėra šimtaprocentinė. „Ar įsivaizduojate, ką reiškia toks pasakymas?“ – klausia Genovaitė ir pasakoja, kaip jiedu su vyru, vildamiesi, kad medikai klysta, apžiūrinėjo savo sūnelį, ieškodami Dauno sindromą turinčiam kūdikiui būdingų požymių.
Atlikti genetiniai tyrimai patvirtino gydytojų spėjimus. Genovaitė sako, kad dabar, kai sūnus užaugo, grįžusi į praeitį ji tikrai taip nesielvartautų. „Manyje maišėsi įvairiausi jausmai: už ką mums? Kaip aš giminaičiams, kolegoms darbe pasakysiu, kad pagimdžiau sūnų, turintį Dauno sindromą?“ Abiem tėvams labai reikėjo psichologo pagalbos, dėmesio, palaikymo ir žinių, kaip auginti tokį vaiką, tačiau tik po 17 metų ji išgirdo pasiūlymą lankyti terapinę grupę ar pasikalbėti su psichologu. „Padėkojau ir pasakiau, kad pagalba jau pavėluota. Didžiausius sunkumus įveikėme vieni.“
Genovaitei širdį glosto visus tris jos vaikus jungiantis ryšys. Ignas ir Valdonė visuomet globojo savo broliuką, o jų draugai tapo ir Juliaus draugais. Genovaitė nepamiršta, kokia reikalinga jai buvo vyresnėlio sūnaus pagalba: „Vyras dažnai būdavo komandiruotėse užsienyje, tad Ignas pakeisdavo mane ligoninėje, pabūdavo šalia brolio, kad galėčiau nusimaudyti, nueiti apsipirkti.“
Ligoms atsuko nugarą
Prisiminusi pirmuosius Juliaus gyvenimo metus, kuriuos su sūnumi praleido ligoninėje, Genovaitė sako, kad tuomet gyveno neviltyje. Juliukas gimė normalaus svorio. Iš pradžių jo svoris augo, o paskui pradėjo kristi. Trijų mėnesių berniukas svėrė tiek, kiek ir gimęs – tris kilogramus su trupučiu. Jį kamavo įvairiausios ligos, du kartus gyvybė kabojo ant plauko. „Jau siuvau drabužėlius įkapėms“, – sako Genovaitė.
Medikai, manydami, kad vaikas bus labai ligotas, jaunai mamai siūlė jo atsisakyti. Atseit, pagimdys dar ir sveikų vaikų. O Genovaitę tokie pasiūlymai tiesiog nupurtydavo, mama troško, kad jos berniukas gyventų. Ir jis išgyveno! Juliukui perpylė kraują, pamažėle jo sveikata pradėjo gerėti. „Vystėsi sūnelis lėtai: galvytę pradėjo laikyti tik pusės metukų, atsisėdo, kai sukako metai, o atsistojo ir pradėjo vaikščioti tik eidamas ketvirtus“, – pasakoja Genovaitė.
Nors vystėsi lėtai, Julius buvo labai judrus vaikas. Kai dar nevaikščiojo, jis šokčiojo atsispirdamas kojomis, ir visi vaikai, atėję į svečius pas Jurevičius, mėgdžiodami Julių imdavo taip pat šokčioti. Tokį šokčiojantį trejų su puse metų Juliuką mama nuvedė į darželį, į grupę, skirtą specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Juliukas greit pritapo, pradėjo ne tik vaikščioti, bet ir rodyti vaidybinius gabumus: dalyvavo sumaniausio darželinuko konkurse, šoko ir vaidino darželio scenoje. O muzika berniuką traukė nuo pat gimimo.
Vietoj žodžių – spektakliukas
„Ligoninėje Julius, trijų mėnesių kūdikėlis, gulėjo prijungtas prie aparatų, galvytė adatų pribadyta, vaikas, regis, merdėjo, o aš turėjau tokį seną radijo aparatą VEF ir kartą visai netyčia padėjau ant jo lovytės, – prisimena Genovaitė. – Kūdikėlis ėmė ir atsisuko, tarsi reaguodamas į muziką, sklindančią iš radijo aparato.“ Mama padėjo radiją iš kitos pusės – vaikutis vėl atsisuko. „Mano vaikas gyvens, jeigu girdi muziką“, – sukirbėjo viltis Genutės širdyje.
Julius ilgainiui ne tik atsigavo, bet ir pradėjo visus stebinti savo sceniniais gabumais. Genovaitė pasakoja, kad Julius turi kalbos sutrikimą ir vis dar neaiškiai taria skiemenis, tačiau nuo pat vaikystės, kai tik mama ar kiti namiškiai nesuprasdavo, ką Julius norėdavo pasakyti, jis tą mintį parodydavo veido išraiška, judesiais ar tiesiog suvaidindavo.
„Julius nemoka skaityti, tik pažįsta raideles, parašo savo vardą, – pasakoja Genovaitė, – bet mes namuose turime krūvą kompaktinių plokštelių. Tereikia mums, broliui ar sesei paprašyti, kad Julius atneštų kurią nors iš jų, ir jis tuojau suranda.“ Vaikinas puikiai valdo muzikinį centrą, stebisi, jei mama sumaišo pultelius, kai reikia įjungti garso aparatūrą.
„Džiaugiamės, kad mūsų Julius gali atskleisti savo gabumus“, – sako Genovaitė ir pasakoja, kad Julius lanko Gargždų socialinių paslaugų centrą ir viešąją įstaigą „Revilita“, ten piešia, lipdo. Vaikinas daug metų groja Gargždų muzikos mokyklos neįgaliųjų ir sutrikusio intelekto žmonių kapeloje „Gargždukai“.
Kada vėl bus repeticija?
Prieš metus vaikinas gavo svajonių kvietimą – šokti Šeiko šokio teatre. Genovaitė prisimena, kad Šeiko šokio teatro choreografė Agnija, įdėmiai stebėdama, kaip Julius juda scenoje, staiga pasakė: „Aš Piterį Peną radau.“
Julius iš pradžių nelabai suprato, kur jį kviečia, o ir namiškiai jaudinosi, kaipgi jam seksis. „Paklausiau Juliaus, ar žino, kas vyks scenoje? O jis tik pasipiktino: „Mama, aš žinau, kad bus vaidinimas!“ Dabar Julius labiausiai laukia repeticijų. Kai jos kurį laiką nevyko, Juliui labai jų trūko ir vieną dieną jis mamai pasakė: „Aš taip pasiilgau Piterio Peno!“ – „Atsakiau, kad ir žiūrovai ilgisi“, – pasakoja Genutė.
Į spektaklius ir gastroles Julių ji visada lydi, nes jam reikia pagalbos. Vaikinas pamiršta persirengti, nueiti į tualetą, neragintas pavalgyti ar atsigerti. „Bet man smagu lydėti sūnų, smagu, kad jį Šeiko teatro vadovė pastebėjo ir kad jis gali dar labiau atsiskleisti“, – džiaugiasi Genovaitė.
Julius – lygiateisis komandos narys
Šeiko teatro vadovė choreografė A. Šeiko pasakoja, kad spektakliui specialiai neieškojo šokėjo, turinčio Dauno sindromą, tiesiog drauge su dailininku mąstė, kas galėtų šokti Piterį Peną – tą stebuklingą berniuką, kuris niekada nesuauga. Mintį apie Julių pasufleravo Dovilė Binkauskaitė, vedanti judesio pamokėles negalią turintiems žmonėms.
Agnija pasakoja apie atranką, kurioje dalyvavo visi, norintys suvaidinti Piterį. Julius buvo toks žaismingas, plastiškas. „Pajutome, kad šokis yra jo gyvenimas, kad jis padės žiūrovams pajusti tai, kas lieka už spektaklio ribų.“
Šeiko teatro šokėjai Julių labai gražiai priėmė, jis yra vienas iš komandos narių. Kaip ir kiti, jis gauna atlygį. Vaikinas nėra profesionalas, bet yra labai atviras, be išankstinių nuostatų, gavęs užduotį jis intuityviai pajunta, kaip ją turėtų atlikti. „Piteris Penas yra kitoks nei kiti personažai, o Julius tam kitoniškumui suteikia prasmės“, – sako choreografė ir džiaugiasi atradusi talentą.
Ji neslepia, kad girdėjo įvairių nuomonių. „Vieniems nepatiko, kad kvietėme neprofesionalą, kiti nutarė, kad tempiame į sceną neįgalų žmogų, norėdami pritraukti žiūrovų, – pasakoja Agnija, bet teigia turinti savo požiūrį. – Julius nuostabiai įkūnijo Piterį Peną, praturtino spektaklį naujomis spalvomis. O žiūrovai, ypač jauni, pamatę šį spektaklį žinos ne tik kad neįgalieji yra reikalingi globos ar integracijos, bet ir kad gali kurti, dirbti drauge su profesionalais.“
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė
Tai – pirmoji pavasario lygiadienio diena;
Dauno sindromą turintys asmenys turi papildomą 21-ąją chromosomą;
Tai yra Benedikto (lot. Benedictus – palaimintasis) vardo diena.
