„Kokia laimė, kai tavo vaikas kartu su visais pasirodo koncerte...“ – sako mergaitės mama Danguolė Burokienė. Vyresnė jos dukra dainuoja chore „Liepaitės“, nuolat koncertuoja. Meida vis klausinėdavo, kada bus jos koncertas. Mergaitės svajonė išsipildė – ji dainuoja Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos chore. Prieš koncertą Meida sukviečia visus artimuosius, o dainuodama kartu su visais jaučiasi labai laiminga ir ypatinga. Tai, kas kitiems vaikams yra kasdienybė, Meidai – iššūkis, nes Dauno sindromą turintiems vaikams įsilieti į negalios neturinčių vaikų kolektyvą dar nėra įprasta. Vis dėlto D. Burokienė įsitikinusi, kad tai vienintelis kelias šiems vaikams tobulėti ir išmokti būti savarankiškiems. Tam trukdo tik iki šiol vyraujantis stigmatizuojantis požiūris, išankstinė baimė.
Stengiasi būti kaip visi
Meida kartu su visais lanko gimnastikos užsiėmimus, dainuoja chore, mokosi plaukti (tiesa, lanko baseiną ir Specialiosios olimpiados plaukimo klube), tik zumbą šoka negalią turinčių vaikų grupėje. Meida patenkinta, kad gali būti tarp kitų vaikų, daryti tai, kas patinka, o, pavyzdžiui, plaukdama ji netgi lenkia kitus vaikus. Taip pat mergaitė šiemet ir mokytis pradėjo bendrojo ugdymo klasėje.
Vis dėlto ne viskas taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. D. Burokienei tenka kartais ir pakovoti, kad jos dukra galėtų turėti tai, kas įprasta kitiems vaikams.
Vargai prasidėjo dar tada, kai atėjo laikas Meidai lankyti darželį. Mama sako turėjusi gerokai pavargti, kol darželio administracija sutiko priimti jos dukrą. Susitarė dėl bandomojo laikotarpio. Danguolė džiaugiasi, kad per visus metus, kol dukra lankė darželį, nekilo jokių problemų, mergaitė puikiai prisitaikė, rado bendrą kalbą su auklėtojomis. „Beje, kai išėjome, tą darželį jau lankė 5 kitokie vaikai. Tai irgi daug ką pasako apie požiūrio kaitą“, – sako mama. D. Burokienė neslepia, kad nelengva nuolat įrodinėti savo tiesą, nereta mama tokiais atvejais nuleidžia rankas, tačiau moteris tiki, kad taip ji padeda visuomenei keistis.
Nusivylė ugdymo sistema
Po darželio Meida lankė specialiąją klasę Vilniaus Medeinos mokykloje, baigusi 4 klases perėjo į Palaimintojo Teofilio Matulionio progimnaziją, ten pateko į lavinamąją klasę. Vėliau mergaitė buvo integruota į bendrojo ugdymo klasę. Jai labai patinka joje mokytis – juk iki šiol sėkmingai lankė įvairius užsiėmimus kartu su visais vaikais. Ji įsitikinusi, kad integracija buvo sėkminga – nė vienas mokytojas nepasakė, kad per pamokas Meidai kyla problemų. Na, o mergaitė namuose susidomėjusi pasakoja, ką girdėjo per istorijos, geografijos pamokas. Klasėje jai padeda mokytojo padėjėja.
Mama sako nusivylusi specialiuoju ugdymu: „Lavinamojoje klasėje nelabai kas su šiais vaikais dirba. Jie nesimoko, neskaito, tik kažką veikia. Neįgyja jokio supratimo, kad reikia mokytis.“ Danguolė pateikia ir pavyzdį – jos dukra ilgai nemokėjo skaityti. Mokytojai nuteikė mamą, kad dukra iš viso neskaitys. Pradėjus lankyti privačias pamokas rezultatai pasirodė iš karto – ji pradėjo skaityti, geriau skaičiuoti. „Vadinasi, šie vaikai gali, tereikia tinkamai parinkti metodiką ir su jais dirbti, – įsitikinusi mama. – Tai ne mūsų ambicijos. Mes daug neprašome, blaiviai suprantame, kad vaikas nebus mokslininkas, bet išmokti skaityti ir skaičiuoti tikrai gali. Tačiau labai trukdo požiūris, išankstinis nuvertinimas, kad jie nesugeba. Privačiose mokyklose tokie vaikai netgi angliškai skaito.“
Kaip tapti savarankiškam?
Kitas dalykas, dėl kurio apgailestauja mama, – specialiosiose klasėse vaikai nėra pratinami būti savarankiški: juos per daug globoja. „Kaip mūsų vaikai išmoks pasirūpinti savimi, jei nesudaromos galimybės? Juk jie tikrai galėtų patys susirasti kabinetą, valgyklą, tik reikia jiems tai leisti“, – sako Danguolė. Ji pasakoja, kad mergaitę paleidžia gatvėje prie mokyklos, ir ji pati puikiai susitvarko. Mama prisipažįsta, kad labai nedrąsu paleisti dukrą vieną, bet kartais leidžia jai važiuoti viešuoju transportu į būrelį (tiesa, neretai ir pati būna tame pačiame autobuse). Kartais Meida viena nueina iš mokyklos pas močiutę, kuri gyvena tame pačiame mikrorajone. Tuomet mama ją „lydi“ kalbėdamasi telefonu. Danguolė sako ne kartą įsitikinusi, kad dukra žino kelią, prisimena, kokiu autobusu važiuoti, kur išlipti.
D. Burokienė pritaria inkliuzinio mokymo idėjai – kartu su kitais mokęsis žmogus užaugęs bus daug savarankiškesnis, galbūt netgi galės dirbti, pasirūpinti savimi. Kuo savarankiškesni užaugs šie vaikai, tuo visai visuomenei bus geriau. Svarbu, kad šie vaikai rastų savo vietą. Danguolė įsitikinusi, kad tikrai yra tokių darbų, kuriuos Meida galėtų daryti. Pavyzdžiui, moteris darbe lanksto dėžutes. Kartais parsineša darbą pabaigti namuose, o dukros jai padeda, taip pat ir Meida. Kodėl ji negalėtų dirbti panašaus darbo?
Deja, kol kas realybė yra kitokia – su intelekto sutrikimų turinčiais vaikais daug kas atsisako dirbti. Nėra paprasta rasti vietą, kur jie galėtų dainuoti, sportuoti, piešti. Tiesa, gerų, suprantančių žmonių atsiranda vis daugiau. Danguolė geru žodžiu mini Bernardinų giedojimo mokyklėlės mokytojas Eglę ir Vidą, gimnastikos trenerius Valentiną ir Vasilijų Gavrinus, plaukimo trenerę Astą Misiūnaitę, kuri netgi atsisakė imti pinigus už plaukimo pamokas.
Pasak Danguolės, daug tėvų bijo leisti savo vaikus į paprastas mokyklas dėl patyčių, bet moteris įsitikinusi, kad jų pasitaiko ir tarp sveikų vaikų. Moteris pateikė pavyzdį – viena Dauno sindromą turinti mergaitė lanko Balsių progimnaziją. Klasės draugai žino, kad ji kitokia, tačiau rūpinasi ja, gina. Kartą viena mama pasakė, kad džiaugiasi, jog klasėje yra ta mergaitė – taip negalios neturintys vaikai išmoksta rūpintis kitais, ugdo atsakomybės jausmą. „Tai ir yra atsakymas, kodėl mes norime būti kartu“, – sako Danguolė.
„Neišskirkite mūsų“
Moteris neslepia, kad buvo labai baisu, kai gimė Dauno sindromą turinti dukra. Slėgė didžiulė nežinomybė. Skaitoma literatūra apie ligą tik gąsdino. Vėliau paaiškėjo, kad daug kas, apie ką skaitė knygose, neatitiko realybės. Mergaitė augo labai guvi, linksma. Žinoma, geriau, kad dukra būtų sveika, neslepia moteris, tačiau užuot graužusi save ji kartu su vyru nusprendė siekti dukrai kuo visavertiškesnio gyvenimo.
„Mes stengiamės duoti savo vaikui viską, ką galime. Kuo daugiau dabar į vaiką įdėsime, tikiu, kad ateity tai tikrai atsipirks“, – dalijasi patirtimi moteris. Ji dukros užsiėmimams išleidžia visą neįgalumo išmoką – juk ji tam skirta. Šeima stengiasi, kad Meida kuo daugiau būtų su kitais vaikais ir suaugusiaisiais, kartu vaikšto į koncertus, renginius. Gal todėl mergaitė yra komunikabili, labai mėgsta bendrauti, lengvai susiranda draugų.
Danguolė neslepia, kad būna visko – neretai dar tenka pamatyti į Meidą nukreiptų nustebusių žvilgsnių, tačiau ji įsitikinusi: kuo daugiau būsime kartu, tuo mažiau jų liks. O ir mokytojai šių vaikų nepriima tik dėl to, kad nežino, ko iš jų tikėtis, neturi pakankamai informacijos.
„Mes nieko neprašome, jokių išskirtinių sąlygų, tik priimkite mūsų vaikus, neišskirkite iš kitų. Duokite mums galimybę ir jie parodys, kad gali kur kas daugiau, nei mes iš jų tikimės“, – žinutę visai Lietuvos visuomenei siunčia D. Burokienė.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė
Claudas Monet
Vincentas van Gogas
Pablo Picasso
