Abu užaugę Kauno rajone, Edmundas ir Aistė vis kartas nuo karto žvalgėsi sodybos užmiestyje, nes, kaip abu šypsodamiesi sako, visada žinojo, kad gyvens užmiestyje.
„Abu esam miškininkai, tai tikrai gamtos žmonės ir visą laiką sakėm, kad į miestą nuvažiuosim papramogauti, o gyvensim kažkur kaime“, – šypsosi Aistė.
Patirtas insultas paskatino paieškas
Trejus metus – maždaug tiek užtruko sodybos paieškos. O istorija išties neįprasta, mat 2014 metais netikėtai Edmundą, kai jam buvo 35-eri, ištiko insultas, po kurio prireikė reabilitacijos.
„Buvau tik atvažiavęs į Palangą, į reabilitaciją, atėjau į kambarį, išsitraukiau telefoną, galvojau, ką čia veikti laukiant gydytojos, tad pradėjau žiūrėti skelbimus“, – pradėjo pasakojimą vyras.
„Jis pamatė skelbimą, paskambino, atvažiavom vakare, apžiūrėjom ir pasakėm: viskas, čia mūsų, nes tokia gera aura, toks geras jausmas aplankė“, – tęsė pašnekovė.
Insultas buvo viena priežasčių, kodėl sodybos paieškos tapo intensyvesnės, o prieš tai buvo pasvarstymų statytis nedidelį namą senelių žemėje Kauno rajone. Vis dėlto, 2016 metais pora jau vėrė savo sodybos namų duris. Tiesa, iki šio pavasario čia atvykdavo tik savaitgaliais, retais atvejais – dažniau, bet visada norėjo patys užsiauginti šviežių, kokybiškų daržovių.
„Mums patinka valgyti gerą, skanų maistą, pačių užaugintas daržoves ir tiesiog pirmais metais jų užsiauginom šiek tiek per daug, pabandėm su draugais pasidalinti, nes neturėjom sąlygų laikyti perteklių, taip ir gimė idėja siūlyti žmonėms daržovių krepšelius ir į juos dėti tos savaitės derlių“, – vienas kitą papildydami pasakojo Leonaičiai.
Taip gimė „Laimingų daržovių ūkis“, kurio pavadinimas vieną vakarą į galvą šovė A. Leonaitienei:
„Svarstėm daug variantų, paskui vieną vakarą pagalvojom, kad esam laimingi žmonės sodyboj gyvendami, o laimingi žmonės augina laimingas daržoves.“
Daržoves augina be chemijos
O laimės daržovėms čia daug – jos auga be jokios chemijos ar trąšų, čia vyrauja tvarumas ir ekologija.
„Daug kur žmonės grįžta prie senų veislių, senų amatų galų gale ir prie tvaraus ūkininkavimo, kad tiesiog nepilti tonomis trąšų, nepurkšti kas savaitę laukų. Tai, kas yra dirvožemyje, atsispindi ir užaugintoje produkcijoje. Jeigu dirvožemis bus visiškai išsunktas, tikėtina, kad ir neužauginsi pilnavertės daržovės“, – kalbėjo E. Leonaitis.
Jau pradėję vystyti ūkinę veiklą, kaip sako, nebuvo „žali“, tačiau Aistė šypsosi, kad daugiausiai išmoko iš padarytų klaidų. Štai ir šiemet, bandydami auginti aliejinius moliūgus padarė keletą klaidų, tačiau jau kitąmet pasiūlys šviežio moliūgų sėklų aliejaus.
O dabar 30 arų plote auga įvairiausios gėrybės, tarp kurių – ne tik tradicinės ir lietuviams gerai pažįstamos bulvės ar morkos, bet ir egzotiškesni augalai, pavyzdžiui, žemuoginės dumplūnės, kurios nuo parduotuvių lentynose matomų peruvinių skiriasi
„Pirmais metais augo pagrindinės ir įprastos mums daržovės – bulvės, svogūnai, žieminiai česnakai, pomidorų nemažai.
Pavasarį, aišku, prasideda nuo visų žalumynų – svogūnų laiškai, prieskoninės žolelės, salotos, paskui svogūnai, žieminiai česnakai, porai, morkos, burokėliai, bulvės, cukinijos, patisonai, moliūgai, baklažanai, čili pipirai įvairiausi, agurkai, pomidorai“, – vardijo sutuoktiniai ir juokavo, kad, greičiausiai, dar kažką ir pamiršo.
Atsisakė hibridinių veislių
Tiesa, Aistė ir Edmundas nepasirinko lengvo kelio, o nusprendė auginti ne daugelio jau pamėgtas ir žinomas hibridines veisles, o tikras, senovines. Tai viena iš priežasčių, kodėl klientai vis sugrįžta – dėl gero daržovių skonio, o kai kurie šypsodamiesi sako, jog jis primena močiutės darže augintas daržoves.
„Žmonės prieš 10-20 metų nuėjo lengvesniu keliu ir prasidėjo hibridizacija, naujos veislės, kad tik kuo daugiau iš vieno augalo užauginti kilogramų, kuo greičiau, kuo pelningiau. Čia problema ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir visam pasaulyje.
Pas mus niekada neaugo nei vienas pomidoras hibridinis, tai yra veisliniai pomidorai, agurkai. Visos daržovės yra veislinės, su jomis tikrai yra sunkiau, ypatingai su pomidorais, jie įnoringesni, bet visa tai atperka skonis.
Kažkada pradėjau vartyti internetinį puslapį, kur prekiauja senomis paveldo veislėmis. Tos veislės surinktos iš viso pasaulio – nuo Japonijos, Kinijos iki tų, kurias seniai augino Šiaurės Amerikos indėnai. Auginom ir pačią seniausią burokėlių veislę, išlikusią pasaulyje, kurių veislė datuojama mažiausiai tūkstantis metų”, – pasakojo E. Leonaitis.
Čia auga ne tik šimtus metų žinomos grynos daržovių veislės, bet traukia ir spalvų įvairovė – baltos, geltonos, violetinės morkos, įvairių spalvų bulvės, įvairiausi moliūgai.
Visus mielai priima
„Laimingų daržovių ūkyje“ besisukantys sutuoktiniai sako, kad pagrindinis jų tikslas yra padėti žmonėms suvartoti daugiau daržovių, todėl siūlo daržovių krepšelius, kuriuose – tai, kas tą savaitę duoda derlių:
„Kiekvieną savaitę savo puslapyje parašom krepšelio asortimentą, ką turim. Senieji klientai patys rašo, kad nori daržovių, klausia, ką turim (šypsosi).
Einam link to, kad ką turim, tą parduodam, nebent kažko nevalgo žmogus ar nepatinka, keičiam kažkuo kitu.
Bandom žmonėms padėti daugiau naudoti ir valgyti daržovių, bent jau sezono metu, kol yra didelis pasirinkimas šviežių.“
Gyvenantiems Kaune ir Vilniuje ir užsisakiusiems krepšelį prekės pristatomos, o kiti laisvai gali apsilankyti ūkyje, daugeliui tai tampa pramoga ar net savotiška edukacija.
„Vaikams labai įdomu, kaip bulvės po šiaudais auga ar kaip pomidorai auga, moliūgą surasti. Tos pačios bulvės, morkos – dažnas net ir suaugęs nėra matęs violetinės. Dabar, aišku, prekybos centruose visko daugiau atsiranda. Morką visi žino oranžinę, bet yra ir baltos, ir geltonos, mėlynos ir tai tikrai nėra kažkokios hibridinės veislės, jos yra pakankamai senos“, – kalbėjo pašnekovas.
Žmonės čia gali atvykti ne tik apžiūrėti ūkį, bet ir pabūti gamtoje, mat visą plotą supa miškas, o norintys išbandyti žemės ūkio darbus – padėti ūkyje, tačiau Aistė juokiasi, kad tokių atvejų beveik nepasitaiko.
„Mes labai kviečiam, kas nori atvažiuoti, bet nelabai yra norinčių padėti, ypač prie darbų. Bet tikrai laukiam visų, gali atvažiuoti, aplink nuostabi gamta, miškas, kur galima tiesiog pasivaikščioti, pabūti gamtoje, pabendrauti“, – šiltai kviečia Leonaičiai.
