Pasak jos, operacinės slaugytoja privalo būti ypač tiksli, greita ir susikaupusi, o žinių bagažu nenusileisti pačiam neurochirurgui. Kitu atveju, pasiekti geriausių rezultatų operacinėje būtų labai sunku.
Kokie jūsų prisiminimai apie slaugytojos darbo pradžią?
RVUL atvėrus duris 1991 m. dirbau Priėmimo skyriuje, pasitikau patį pirmą ligonį. Tai buvo neurologinės pakraipos pacientė su smegenų kraujotakos sutrikimu. Prisimenu, kad tąkart buvome išsigandę kone labiau nei ji. Kiekviena pradžia dažniausiai būna sunki, o Priėmimo skyriuje niekada nežinai, kas laukia, kolektyve visi buvome naujokai ir prireikė laiko, kol pradėjome veikti kaip komanda.
Priėmimo skyriuje dirbote trejus metus, o tada ėmėte dirbti su traumatologais bei plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojais operacinėje. Kaip atrodė Jūsų darbas operacinėje? Po 1991 m. traumatologijoje įvyko lūžis, iš sovietinės ji tapo vakarietiška. Kartu tai buvo labai sudėtingas laikotarpis, nes norėjome dirbti šiuolaikiškai, o instrumentai buvo sovietiniai. Žinoma, turėjome ir europietiškų, gautų iš labdaros. Net neįsivaizduojate, kaip juos branginome ir saugojome – tol neidavome namo, kol instrumentas vėl nebūdavo paruoštas naujai operacijai. Už visą instrumentų priežiūrą nuo plovimo iki sterilaus instrumento paruošimo darbui buvo atsakinga operacinės slaugytoja. Dar ir šiandien naudojame kai kuriuos instrumentus, kurie kartu su ligonine švęs trisdešimtmetį.
Be to, mes, jaunos slaugytojos, tuo metu turėjome labai daug idėjų, buvome iniciatyvios, labai daug domėjomės traumatologija, mūsų iniciatyva buvo įkurta Traumatologijos ir ortopedijos operacinių slaugytojų draugija, vėliau išaugusi į Lietuvos operacinės slaugytojų draugiją. Buvo slaugytojų, kurios kartu su chirurgais važiuodavo į profesines konferencijas. Priežastis paprasta – apie operacijos eigą privalai žinoti tiek, kiek žino gydytojas chirurgas, kitaip negalėsi dirbti komandoje su juo. Operacinės slaugytoja turi būti chirurgo akys, ausys, rankos.
Su gydytojais traumatologais operacinėje dirbote dvidešimt metų. Kas nutiko toliau?
Vėl pakeičiau profilį ir jau dešimt metų dirbu su neurochirurgais. Vienu metu pritrūkus operacinės slaugytojų, buvo nuspręsta, kad mane galima perkelti į neurochirurginę operacinę. Maniau, kad metams, bet jiems prabėgus manęs atgal kolegos jau nebeišleido.
Gal galite palyginti darbą traumatologinėje ir neurochirurginėje operacinėje?
Skiriasi operacijų specifika, medicininė įranga, instrumentai. Taip pat skiriasi net ir būdas, kuriuo chirurgui paduodamas instrumentas. Tai supratau tik pradėjusi dirbti – iš pradžių instrumentus jiems paduodavau per kietai ir iš neurochirurgų išgirsdavau pastabą – „Nesimušk!“. Teko gerokai sušvelninti savo judesius ir pakeisti padavimo kampą.
Kodėl net tokios detalės yra svarbios?
Neurochirurgas dirba lyg juvelyras, žiūrėdamas per mikroskopą. Jis nemato, ką veikia operacinės slaugytoja, todėl pati turiu vieną instrumentą iš jo rankos išimti, kitą į ranką įduoti. Kartais turiu įstatyti neurochirurgo pirštą į instrumento rankeną, nes jis negali nukreipti žvilgsnio ir pamesti iš akių vietos, ties kuria tuo momentu dirba. Būna, net ir instrumentą po mikroskopu naviguoju, kad „nepasiklystų“.
Operacinėje chirurgas ir slaugytoja dalinasi 4 prietaisų pedalus – chirurgas valdo mikroskopą ir gręžimo įrangą, o slaugytoja – pjovimo koaguliacijos ir ultragarso aparatūrą. Tokiomis akimirkomis suprantu, kokia didelė atsakomybė man tenka – pavyzdžiui, dėl mano klaidos daktaras gali nespėti laiku sustabdyti kraujavimo. Daug kas įsivaizduoja, kad operacinės slaugytoja nuobodžiauja ir tik paprašyta paduoda instrumentą, tačiau tai labai toli nuo tiesos.
Asistuodama neurochirurginio profilio operacijose turėjau išmokti nesiliesti prie operacinės stalų, nes net ir menkiausias krustelėjimas gali išprovokuoti neurochirurgo rankos mikrojudesį, dėl kurio pacientui galėtų būti pažeistos gyvybiškai svarbios mikrostruktūros.
Kokių charakterio savybių reikia norint būti gera operacinės slaugytoja?
Pirma, operacinės slaugytoja turi būti labai dėmesinga, antra – šis darbas turi patikti. Gera operacinės slaugytoja privalo apskaičiuoti kiekvieną judesį ir viską turėti po ranka patogiai, kad nereikėtų papildomų judesių paduodant instrumentą. Pavyzdžiui, aš mėgstu instrumentus ant stalo susidėti taip, kad juos paimant nereikėtų pasukti rankos – paėmiau ir padaviau, nes kiekvienas papildomas judesys užima sekundės dalį, iš kurių susideda minutės. O operacinėje laikas yra itin brangus, pavyzdžiui, esant smarkiam kraujavimui viena minutė gali kainuoti gyvybę.
Operacinės slaugytoja turi numatyti ir kelis veiksmus į priekį, nuolat sekti chirurgo rankas. Mes net juokaujame, kad chirurgas visas priklauso savo sutuoktiniui, išskyrus rankas. Operacinėje rankos priklauso slaugytojai, todėl nepaleidžiame jų iš akių. Pavyzdžiui, vos tik pasirodo kraujo lašiukas operuojant, esame pasiruošusios paduoti bipoliarinį koaguliatorių, nes kraujagyslę reikės staigiai uždeginti. Ir, kaip minėjau, žinau, kokį instrumentą paduoti, nes apie operacijos eigą nusimanau tiek pat, kiek gydytojas. Negali instrumentuoti, jei nesupranti, ką daro chirurgas.
Ar labai svarbu vieningas gydytojo chirurgo ir visos operacinės komandos darbas?
Pirmiausia, noriu pasakyti, kad nerasite kitos tokios ligoninės kaip mūsų, nes čia nuo pat įstaigos atidarymo komandos narių tarpusavio santykiai buvo ypatingai draugiški. Mes visi buvome tarsi šeima. Gydytojai buvo slaugytojų globėjai, visada ateidavo į pagalbą. Bendravimas su jais buvo glaudus – kartu iš anksto aptardavome operacijas, konsultuodavomės. Todėl neabejodama patvirtinsiu, kad be komandinio operacinės darbo negalėtume žengti nė žingsnio, nuo jo priklauso operacijos rezultatai.
Ar yra ypatingų, jums atmintyje išlikusių operacijų?
Ko gero, vienos operacijos nepamiršiu niekada. Buvau atidirbusi maždaug dvidešimt šešerius metus, tad buvau labai patyrusi instrumentatorė, kai pirmą kartą teko dalyvauti smegenų ventrikuloendoskopijos operacijoje. Net turint tokią patirtį man prieš operaciją drebėjo rankos – nesupratau, kaip reikia teisingai surinkti endoskopinį instrumentą. Paėmiau jį į rankas ir žiūrėjau, kol profesorius Saulius Ročka pradėjo iš manęs juoktis ir padėjo sumontuoti prietaisą. Tada sėkmingai atlikome pirmąją ventrikuloendoskopijos operaciją mūsų ligoninėje. Dabar šis prisiminimas kelia šypseną, o tuomet tikrai buvo nejuokinga.
Dalia Smagurauskaitė, Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė
