Mano vaikas sunegalavo, gavau siuntimą kraujo tyrimams atlikti. Ir, žinoma, ašarų pakalnė, nenori duoti pirštelio, o aš, kaip įmanydama, jį raminu. Šalia stovi medicinos darbuotoja, kuri pildo dokumentus ir jau tuoj ims kraują, o aš raminu sūnų: „Pamatysi, tikrai neskaudės, sesutė labai gerai dirba savo darbą. Sesutė dar tau duos lipduką, kaip visada.“
Savo bėdai miniu tą žodį „sesutė“ kokius 5 kartus ir net nepagalvoju, kad darau kažką ne taip. Juk visi mes žinome, kad yra gydytojai ir yra seselės, kurios padeda gydytojoms arba dirba laboratorijose.
Tai štai, šį kartą gerokai prašoviau pro šalį. Ta sesutė, nebeapsikentusi, atsisuko į mane ir rėžė, kad ji ne jokia sesutė, o slaugytoja arba tiesiog medicinos darbuotoja!
Įsižeidė, kad pavadino sesele
„Nėra čia jokių seselių ir broliukų šiais laikais, pamirškit, kas buvo. Aš esu medicinos darbuotoja, dirbu šioje laboratorijoje, todėl prašau taip ir vadinti.“
Toks seselės elgesys iš pradžių man sukėlė nuostabą, pyktį, o paskui net juoką – likau aprėkta, kad ne taip pavadinau. Nei aš puoliau sakyti, kad ji blogai dirba, nei medikais gąsdinu vaikus – atvirkščiai, aiškinau, kad seselė viską padarys nepriekaištingai, tik, va, matote, ne taip įvardijau.
Tai dabar jūs man pasakykit, ar nebus taip, kad medicinos darbuotojai jau perlenkė lazdą ir pernelyg susireikšmina lygioje vietoje? Atrodytų, kad karalienės elgiasi paprasčiau nei jie...
O gal tikrai seselę sesele vadinti – įžeidimas?
Autorius: skaitytoja Julija