Vienas skambutis iš Vilniaus Santaros klinikų nemenkai sudrebino šiauliečio Tado gyvenimą. Vyras išgirdo, kad jis yra vienintelis žmogus Europoje, galintis pagelbėti pamažu nuo kraujo vėžio mirštančiam pacientui Prancūzijoje, nes iki šiol išbandyti gydymo būdai neveikia ir tai paskutinė viltis nugalėti ligą. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Norėjo įprasminti gyvenimą
Dabar Tadas yra kraujo, kaulų čiulpų donoras bei po mirties tikisi tapti audinių ir (ar) organų donoru. Tado noras save dalinti kitiems, atsirado paauglystėje, kai ėmė kamuoti egzistenciniai klausimai apie tai, kokia gi ta gyvenimo prasmė.
„Mano šeimoje nėra nė vieno donoro. Dažnai sulaukiu klausimų, kad gal yra šeimoje pavyzdžių, kurie mane įkvėpė. Tačiau paprasčiausiai paauglystėje man ėmė kilti egzistenciniai klausimai apie gyvenimo prasmę. Tikriausiai visiems toks etapas būna.
Mano vizija buvo tokia, kad noriu nugyventi gyvenimą neegoistiškai ir ne tik sau. Norėjau būti kažkuo naudingas ir kitiems. Sugalvojau, kad toks dalykas, kaip donorystė, savo kūno dalijimasis su kitais, yra vienas iš būdų, kaip būti ne savanaudišku“, – pasakojimą pradeda vyras.
Tad vos sulaukęs 18-os metų nieko nelaukė ir per savo gimtadienį pirmą kartą tapo kraujo donoru, įsirašė į negiminingų kaulų čiulpų donorų gretas ir pasidarė organų donorystės kortelę. Visgi vyras priduria, kad tai, ar jis taps organų donoru, ar ne – spręs gyvieji.
„Visgi su organų donoryste yra niuansas, kad net turint šią kortelę, jeigu mano artimieji nesutiktų, kad organai būtų paaukoti, kortelė nieko nereikš. Kitose šalyse organų donorystės sutartys tvirtinamos notariškai, todėl po mirties šeimos norai neturi jokios įtakos. Pas mus visą tai sprendžia gyvieji“, – priduria jis.
Vėliau Tadas pasirinko ir specialybę, kuri leistų padėti kitiems. Jis – kineziterapeutas-masažuotojas ir kasdien padeda žmonėms jaustis geriau.
Daug vilčių neteikė
Sulaukęs pilnametystės ir pirmą kartą neatlygintai davęs kraujo, vyras ties tuo nesustojo – kraujo donorystė tapo reguliari ir dabar jo lauks jau 30-oji, kaip vyras juokauja, jubiliejinė, donacija.
Tačiau su kaulų čiulpais yra kur kas sudėtingiau. Net ir labai norėdamas gali taip ir niekada nesulaukti kviečiančio skambučio.
„Kai įsirašiau į donorų registrą, iškart pasakė, kad gerai, jog esu šiame registre, bet per daug nesitikėčiau, nes labai mažai kam tokia proga atitenka. Kaulų čiulpai, kamieninės ląstelės turi atitikti beveik 100 proc., kad būtų galima transplantuoti. Tai nėra toks dažnas dalykas. Lietuvoje per metus, tiek giminingų, tiek negiminingų kaulų čiulpų transplantacijų atliekama nuo 50 iki 70, o visame pasaulyje apie 20 tūkst., o tai nėra labai dideli skaičiai“, – sako jis.
Po paskutinio kraujo davimo praėjus porai savaičių Tadas sulaukė skambučio, kad yra recipientas, kuriam gali tikti vyro kaulų čiulpai. Šiaulietis sako, kad jausmus, kurie užplūdo tą akimirką, sunku apibūdinti.
„Tas momentas buvo... Net sunku apibūdinti, koks jausmas buvo, kai tai išgirdau. Atrodo, kad iš tikrųjų nesitikėjai sulaukti tokio skambučiu. Aišku, giliai širdyje toks noras buvo, bet jis buvo lyg padėtas į šoną. Jie paskambino ir pasakė, kad atsirado tokia viltis. Jausmas buvo toks, lyg būčiau laimėjęs loterijoje kokį milijoną. Buvo kažkas nerealaus“, – su šypsena prisimena jis.
Tiko idealiai
Tačiau vien kvietimo tapti donoru neužteko – pirmiausiai reikėjo atlikti detalesnius tyrimus. Atlikus juos, vėl sekė laukimas.
„Maždaug po mėnesio gavau skambutį iš Vilniaus Santarų klinikų ir išgirdau, kad viskas atitinka 100 proc., esu tinkamas donacijai, tad telieka atvažiuoti į Vilnių ir daryti dar išsamesnius tyrimus. Į Vilnių atvažiavau rugsėjo 29 dieną. Prasidėjo rimtesni kraujo tyrimai. Dėl to paėmė gal 16 buteliukų kraujo tyrimui. Vėliau į elektroninį paštą gavau visus atsakymus. Ištyrė kiekvieną smulkmeną.
Buvo ne tik kraujo tyrimas, bet krūtinės rentgenograma, organų echoskopija, širdį patikrino. Tada dar kartą gavau atsakymą, kad viskas tinka ir sutapimas yra 100 proc., kas yra labai reta“, – pasakoja Tadas.
Ypatinga buvo jau vien tai, kad kaulų čiulpų donoro imta ieškoti Lietuvoje. Dažniausiai negiminingų kaulų čiulpų donorų registras veikia pirmiausia taip, kad jis prašo didžiųjų valstybių surasti donorą, o tik tada kreipiasi į mažesnes valstybes.
„Tai, kad kreipėsi į Lietuvą dėl donoro, reiškia, kad visoje Europoje nerado kito donoro ir buvo likusi paskutinė viltis besikreipiant į mažąsias valstybes. Dar retesnis atvejis tas, kad ne tik atitikau 100 proc., bet ir mūsų svoris, amžius ir ūgis labai panašūs. Tai toks neįtikėtinas sutapimas“, – šypsosi jis.
5 valandos ligoninėje
Spalio 19 dieną buvo numatyta Tado kaulų čiulpų donacija. Jai reikėjo ir pasiruošti. Likus 4 dienoms iki numatytos procedūros Tadas ėmė leistis vaistus, kurie turėjo paskatinti naujų kraują gaminančių ląstelių susidarymą.
„Keturias dienas prieš procedūrą turėjau leistis vaistus, kurie padeda išsiskirti kamieninėms ląstelėms. Turėjau pajusti panašius į gripo simptomus – turėjo palaužyti kaulus, krėsti šaltis, temperatūra pakilti. Pas mane tų simptomų buvo labai nedaug. Pasirodo, kad mano kūnas labai nepasidavė ir tas ląsteles saugojo sau. Tai šiek trukdė pačiai donacijai“, – sako Tadas ir priduria, kad dėl šios priežasties jo donacijos laiką juokais vadino rekordiniu.
Yra du galimi kaulų čiulpų donacijos būdai – vienas, kaip darė Tadui, kai kaulų čiulpai išskiriami per kraują, o kitas – operacijos metu, atliekant pilną narkozę. Tokios operacijos metu imamos kamieninės ląstelės tiesiai iš dubens kaulo. Tačiau tokias operacijas dažniausiai atlieka tuomet, kai recipientas vaikas arba kūdikis.
„Mes išsikalbėjome su gydytoja, kad mano kaulų čiulpų donacija buvo viena iš ilgiausių. Pati procedūra dažniausiai trunka iki 4 valandų, kuomet surenkami 300 mililitrų kaulų čiulpų. Pas mane tų ląstelių išsiskyrė nedaug, todėl bandė tą patį ląstelių kiekį surinkti per ilgesnį laiką. Taip vietoj 4 valandų, aš prabuvau 5 valandas“, – pasakoja Tadas.
Vyras sako, kad visos procedūros metu jautėsi labai gerai ir, tiesą sakant, pramiegojo pusę laiko, nes pragulėti 5 valandas vienoje pozicijoje yra sunku.
„Jausmas buvo labai geras. Ta kaulų čiulpų donorystė buvo vienas iš tų dalykų, kuriuos tikrai norėjau padaryti dėl paauglystėje svajotos pagalbos kitiems. Tokia donorystė man atrodo ypatinga. Kraujo donorystė labai reikalinga, bet su kaulų čiulpais vis tiek yra kitaip. Aš žinojau, kad atitinku ir supratau, kad viskas bus gerai.
Buvo labai geras jausmas, kurį sunku apsakyti žodžiais. Atrodo, kad ir didžiuojiesi savimi, nes tai darai, ir džiaugiesi, kad suteiki žmogui naują viltį gyventi, ypač, kai žinai, kad jis toks jaunas, kaip ir aš. Tad visas gyvenimas dar prieš akis. Jaunas žmogus sergantis kraujo vėžiu, kai nebepadeda joks kitas gydymas ir lieki vienintelė jo viltis, tu suteiki jam tą viltį, kad jis galės vėl gyventi pilnavertį gyvenimą. Tai nerealus jausmas“, – šypsosi Tadas.
Visgi po kaulų čiulpų donacijos vyrui teko palaukti, ar surinktų kaulų čiulpų pakaks, nes esmė ne surinktuose mililitrų skaičiuje, o kiek ląstelių juose yra. Norint juos perduoti recipientui, ląstelių turėjo būti ne mažiau nei 4 milijonai, o Tado organizmui pavyko pagaminti net 5 milijonus jų, tad kitą dieną recipientas sulaukė savo paskutinės vilties.
„Spalio 19 dieną įvyko pati donacija ir kaulų čiulpai buvo išskraidinti į Prancūziją, o kitą dieną transplantuoti jų laukiančiam žmogui. Tiesa, kad kaulų čiulpai prigytų ir imtų patys gaminti kraują reikia maždaug mėnesio, tad labai sunku sakyti, kokia to žmogaus savijauta. Aš tik po mėnesio laiko rašysiu laišką į klinikas su prašymu, kad paklaustų, kaip tam žmogui sekasi“, – šypsosi jis.
Šalutinių poveikių nebuvo
Vyras pasakoja, kad po donacijos nereikėjo laiko atsigauti, nes paprasčiausiai jo savijauta nė kiek nesuprastėjo nei buvo prieš procedūrą..
„Tą pačią dieną aš jaučiau tik vaistų poveikį, kurie turėjo išskirti man ląsteles. Pačios donacijos metu aš nieko nejaučiau. Maždaug valandą po donacijos vaikščiojau lauke ir laukiau žinios, ar ląstelių užtenka. Jeigu ląstelių kiekis būtų buvęs per mažas, būtų reikėję susileisti daugiau vaistų ir kitą dieną kartoti procedūrą, kad surinktume reikiamą jų kiekį, bet sužinojau, kad visko užtenka su kaupu. Tada gražiai atsisveikinau ir važiavau namo.
Niekaip ypatingai nesijaučiau po to. Kaip jaučiuosi įprastai, taip jaučiausi ir po donacijos. Kai duodu kraujo, aš atiduodu beveik pusę litro kraujo, tai reiškia, kad jo netenku. Aišku, kraujas atsistato. O su šia donacija gaunasi taip, kad vaistai sukelia kraują gaminančių ląstelių perteklių.
Gaunasi, kad donacijos metu iš vienos rankos kraują paima, aparatas atskiria kraują ir kamienines ląsteles, jas pasilieka, o kraują grąžina į kitą ranką. Kraujo visiškai neprarandu. Tad ir savijauta nėra ypatinga. Visi klausinėjo, kaip jaučiuosi, gal pagalbos reikia, gal parvežti namo. Mano savijauta buvo įprasta“, – pasakoja jis.
Vyras tiems, kurie norėtų tapti donorais, tačiau vis nedrįsta, pataria pasiieškoti informacijos juos neraminančiais klausimais, nes baimė kyla iš nežinojimo.
„Aš pats buvau prisiklausęs, kaip baisiai skamba operacijos, kuomet paima kaulų čiulpus. Žmonėms rekomenduoju visada pasiieškoti informacijos, o geriausiai – pasikalbėti su gydytojais. Čia nėra tas dalykas, kad „Tadas duoda – duosiu ir aš“. Tokiu principu vadovautis nereikia. Aišku, būna taip, kad tampu tarsi pavyzdys kitiems.
Turime patys jausti norą padėti kitiems. Jeigu jis yra, nežinau, ko laukti ir prisigalvoti pasiteisinimų. Jeigu norime, registruojamės ir darome. Galbūt kažkas laukia, kol jūs užsirašysite“, – šypteli Tadas.
