Kartais visai netikėtai pajunti, kad kažkam ne vis tiek, gyvas tu ar sveikas, esi čia, savame mieste, Lietuvoje, ar kitame pasaulio krašte.
Kalbu ne tik apie artimuosius. Tokį jausmą išgyvenau grįžusi iš Filipinų ekspedicijos, kai dažnas sutiktasis, kartais tik iš matymo pažįstamas žmogus klausinėjo, ar nieko blogo mums ten nenutiko, džiaugėsi, kad spėjome sugrįžti iki Japoniją ir visą aplinkinį regioną sukrėtusio žemės drebėjimo, sukėlusio cunamį, atominę krizę, pareikalavusio žmonių aukų, o kitus užliejusio audrojančia skausmo jūra. Žmonės neliko abejingi tragedijai ir toli nuo jos epicentro.
Laimei, Filipinai nenukentėjo. Nors čia tuoj pat reikėtų pridurti — kol kas, nes stichija — žemės drebėjimai, potvyniai, cunamiai, taifūnai — šį salyną pasirenka kur kas dažniau, negu bet kurią kitą Žemės vietą.
Mirtinos dramos preliudija
Ekspedicijai artėjant į pabaigą, vasario 21 dieną Filipinuose išsiveržė Bulusano (1559 m) ugnikalnis. Pelenų debesis pakilo į 2,5 km aukštį. Šįkart žmonių aukų nebuvo, tačiau du tūkstančius netoli ugnikalnio įsikūrusių žmonių teko skubiai evakuoti, o netoliese esantį Iramo miestą padengė storas pelenų sluoksnis.
Būdami ten, šį faktą priėmėme kaip neišvengiamą realybę, atrodė, kad tai įvyko kažkur toli ir su mumis tai niekaip nesusiję. Dabar manau, kad buvome paprasčiausiai egoistiškai panirę į savo įspūdžius ir išgyvenimus, gyvenome kitame pasaulyje. Sugrįžus namo viskas atrodo kitaip — tarsi būtų keliskart priartėję.
Kažin, ar tik Bulusano proveržis nebuvo preliudija į netrukus prasidėsiančią mirtiną dramą? Niekas nežino, kada ir kaip toji drama pasibaigs, kada ir kur atsikartos. Tokia toji žemė: kur taip arti ugnis ir vanduo, purslojanti gyvybė ir mirtinas pavojus, absoliuti ramybė ir siautėjanti stichija.
Filipinų salos kartu su Japonija, Havajais ir Naująja Zelandija priklauso Ramiojo vandenyno Ugnies žiedui. Teigiama, kad šiame regione įvyksta 90 procentų žemės drebėjimų bei 80 procentų pasaulio ugnikalnių išsiveržimų, nors sveiku protu sunkiai suvokiamas žmogaus užmojis į skaičių ir procentų narvelius sudėlioti galingiausias žmogui nepaklūstančias gamtos jėgas.
Dievo Vulkano kaimynystėje
Šalyje daug veikiančių ugnikalnių. Patiko perskaitytas paprastas palyginimas, kad ugnikalniai yra tarsi perkaitusio katilo dangčiai, išleidžiantys žemės gelmėje susikaupusį karštį.
Visoje Žemėje yra per 500 veikiančių ugnikalnių, dar daugiau — miegančių. Oficialiame Filipinų vulkanų sąraše yra 18 aktyvių ir 19 miegalių. Tiesa, per 20 ekspedicijos dienų tų skaičių girdėjome visokių, ir visi — didesni už oficialiuis.
Kiek yra užgesusių ugnikalnių nežinia, bet kai žaliais vandenimis plauki nuo salos prie salos ir dairaisi į horizontus, atrodo, kad juos įrėmina vulkanų kontūrus atkartojantys karpiniai. Kita vertus, riba tarp aktyvaus ir snaudžiančio, snaudžiančio ir užgesusio ugnikalnio — sunkiai nusakoma: kelis šimtus metų snaudęs vulkanas gali atsibusti staiga ir parodyti savo jėgą. Neveltui alternatyvus ugnikalnio pavadinimas yra toks pat, kaip dievo Vulkano, romėnų mitologijoje reiškiančio naikinančią ir apvalančią ugnį.
Dauguma Ugnies žiedui priskiriamų vulkanų ir salų buvo tiesiog išstumti į okeano paviršių prieš dešimtis milijonų metų judant tektoninėms plokštėms tarp Australijos ir Azijos. Daug vulkanų ir dabar tebėra vandenyne. Jų išsiveržimai nemažiau pavojingi — vien dėl cunamių.
Filipinai taip pat priklauso vadinamajai taifūnų juostai, todėl maždaug dvidešimt taifūnų salas aplanko per metus.
Per dieną Filipinuose įvyksta apie 20 žemės drebėjimų, tačiau daugelis jų per silpni, kad žmonės juos pajustų. Jeigu tikėtume seismologais, tiriančiais, prognozuojančiais ir skaičiuojančiais žemės drebėjimus ( jais vis dėlto verta pasitikėti), per 20 ekspedicijos dienų žemė salyne virpėjo apie 400 kartų.
Neramus ir viliojantis Mindanao
Ugnikalniai formuoja ne tik žemės reljefą ir klimatą. Jie įtakoja ir žmonių gyvenimus, miestų vystymąsi. Gal būtent dėl to ir Mindanao provincijos sostinei Davao buvo lemta tapti antruoju pagal (plotą) pasaulio miestu. Nors gyventojų jame tik (?!) 1,7 milijono, bet dėl beveik nuolatos virpančios ir drebančios žemės čia vengiama daugiaaukščių pastatų, miestas auga platyn, o ne aukštyn.
Ne visos Filipinų salos ir regionai yra vienodai seismiškai aktyviose zonose. Mindanao — tarp neramiųjų.
Sala nerami ir dėl kitų priežasčių. Būtent joje gyvena daugiausia musulmonų ( jų religinė mažuma sudaro beveik 90 proc. visų valstybės gyventojų), čia jau daug metų tai priblėsdamas, tai įsižiebdamas rusena konfliktas tarp musulmonų pasipriešinimo judėjimų, siekiančių autonomijos.
Vyksta ginkluoti susirėmimai, žmonių grobimai, o žurnalistai yra tarp labiausiai pageidaujamų įkaitų. Maža garbė — pagrobtų ir nužudytų žurnalistų sąrašas šiame regione yra gana ilgas.
Taip jau susiklostė, kad Mindanao, būdama viena įdomiausių, margiausių ir egzotiškiausių archipelago salų, nėra pati saugiausia keliautojams, turistiniuose maršrutuose, neretai jos visai nėra, o negausiems keliauninkams primygtinai patariama būti labai atsargiais. Stengėmės. Tiesa, salje yra ir pakankamai saugių regionų, vis dėlto pasauliui ji tebėra neatsivėrusi.
Vaisių karalius ar Didysis Smirdeklis?
Vis dėlto Davao labiausiai žinomas ne dėl savo didumo ar politinių neramumų. Šis miestas Filipinuose ir pasaulyje garsėja kaip tropikų vaisių karaliumi tituluojamo duriano sostinė, jame yra didžiausias Azijoje duriano turgus. Būtent Davao regione užauginami didžiausi (sveriantys nuo 1 iki 9 kilogramų), ir saldžiausi (tai jau susitarimo reikalas) vaisiai. Kol sunoksta, yra ilgai brandinami, o palyginti su kitais vaisiais, yra brangūs. Egzotiški tai jau tikrai.
Žinoma, buvome Davao, buvome tame turguje ir ragavome to karališko vaisiaus. Tikra teisybė, kad durianą galima tik mylėti arba nekęsti, juo žavėtis arba šlykštėtis.
Populiariausia iš lūpų į lūpus perduodama charakteristika, kad duriano kvapas — kaip pragaras, o skonis — kaip rojus. Man pasirodė kitaip. Dėl kvapo nesiginčiju — pragaras, skonis, geriausiu, atveju kaip skaistykla.
Konkrečiai duriano skonį nusakyčiau taip: sušutęs svogūnas, nunešioti batai plius arbatinis šaukštelis medaus, gal dar riešutų aromato dvelktelėjimas. Skonis — neįkyriai saldus balto pelėsinio sūrio, kriaušės, riešutų kokteilis su persmelkiančia mielių gaidele.
Valgomoji vaisiaus dalis — „brie“ sūrio konsistencijos masė, tvarkingai apaugusi dideles sėklas. Paragavau ir gana. Sako, kad antrą kartą paragavus duriano, pasikeičia net ir didžiausių skeptikų požiūris. Manau, kad man to antro karto nebebus.
Man lipte prilipo vieno keliautojo užrašuose aptiktas vaisių karaliaus pavadinimas — Didysis Smirdeklis. Nuo šiol taip jį ir vadinsiu. Matyt ir vietiniams žmonėms tas kvapas gadina gyvenimą. Nepaisant visuotinio garbinimo ir net durianui statomų paminklų, jo valgymas viešose vietose yra uždraustas, uždraustas jis ir lėktuvuose, restoranuose ir viešbučiuose. Ir taip neretai atrodo, kad visas archipelagas persmelktas tuo kvapeliu.
Užtat su pasigėrėjimu prisiminsiu to vaisiaus išvaizdą — gamtos kūrinys, primenantis žalią spygliuotą arbūzą. Tarsi išskaptuotas kantraus ir nagingo meistro, tobula ir vaisiaus vidaus sandara. Girdėjau, kad yra dar ir vaisių karalienė — mangostunas. Karalienės neieškojau ir visai nebenorėjau jos paragauti. Užteko karaliaus.
Laukia pasimatymas su Filipinų ereliu
Mindanao sala dovanojo ne tik egzotiškus įspūdžius apie durianą. Saloje, ne taip toli nuo Davao, yra Filipinų erelių tyrimo centras, kur galima pamatyti didžiausia pasaulyje erelį, yra orchidėjų namai, stūksto dabar jau mums toks savas ir brangus Apo ugnikalnis, teka srauniausios kalnų upės. Tačiau apie tai — jau kitas pasakojimas.
