Šalta, šalta kur dairaisi
Šilta pavasario ar vasaros diena yra pati tinkamiausia kelionei su automobiliais, kurių ratus suka elektra. Tuo tarpu mes, kiškiai drąsuoliai, į žygį po Rytų ir Vidurio Lietuvą išsileidome ne pačiu tinkamiausiu metu. Už lango spaudė šaltukas, o kelionės rytą Vilnių paralyžiavo plikledis ir milžiniškos spūstys. Puiki kelionės pradžia.
Su šio eksperimento organizatoriumi Karoliu, „Top Gear Lietuva“ žurnalo redaktoriumi, sutarėme susitikti Vilniaus pakraštyje, prie Avižienių esančioje elektromobilių įkrovimo aikštelėje. Kiekvienas iš mūsų į kelionės pradinį tašką turėjome atvykti su elektromobiliu. Karolis griebė raktelius nuo „Hyundai Ioniq“, Santana atrūko su „Volkswagen Golf“, o aš – ufonautu iš Miuncheno – „BMW i3“, kuris kitaip negu kiti eksperimento dalyviai, turėjo „mažytį“ generatorių.
Pagal pirminį planą, kiekvienas iš mūsų atvykęs į įkrovimo aikštelę šalia „ABB Robotics“ pastato, privalėjome įkrauti automobilių akumuliatorius iki pat 100% ribos. Kadangi šią kelionę atlikome žiemą ir planavome nuvažiuoti kelis šimtus kilometrų, prieš išvažiuodami iš pradinio taško privalėjome įsitikinti, jog visi automobiliai turėtų pakankamai daug „sulčių“, jog ištvertų bet kokis netikėtumus. O netikėtumų buvo... ir ne vienas.
Jau pirmame susitikimo taške patekome į bėdą, kuomet norėjome įkrauti šaltas automobilių baterijas. To buvo galima tikėtis, tačiau nesitikėjome, jog akumuliatorių įkrovimas užtruks taip ilgai, tad vietoj stoviniavimo vietoje, palaipsniui pajudėjome link naujos įkrovimo stotelės, esančios netoliese Ukmergės.
Visi iš anksto susitarėme, jog važiuodami link šios stotelės važiuosime didžiausiu leistinu greičiu ir įsijungę reikalingus komforto įrangos atributus. Pavyzdžiui, klimato kontrolę ar šildomas sėdynes. Trumpai tariant – privalėjome elgtis taip, lyg vairuotume tradicinį lengvąjį automobilį ir nesukti galvos dėl elektros energijos.
O viskas prasidėjo nuo...
Pasiekus pirmąjį sustojimo tašką, mus pasitinka naujutėlė įkrovimo stotelė, suteikianti vilčių, jog šioje vietoje užsibūsime neilgai. „Nespręsk apie knygą iš jos viršelio“ – puikiausiai tinka šiai įkrovimo stotelei, kuri nusprendė mūsų tolimesnį progresą sulėtinti iki vėžlio greičio.
Didžiausia bėda buvo ne neveikianti įkrovimo stotelė, o jos veikimo principas. Nors ji turi net tris įkrovimo jungtis, greituoju būdu buvo galima įkrauti tik vieną automobilį. Tad kol vienas elektromobilio vairuotojas tikisi per 30 minučių baterijas įsikrauti iki 80%, kiti privalo ieškoti pramogų stovėjimo aikštelėje šalia autostrados. Žvėrių gaudymas, atsispaudimų darymas ar noras užmegzti pažintis su vilkikų vairuotojais – kiekvienas variantas tampa patrauklus, kuomet esi įpareigotas kiurksoti daugiau nei valandą.
Šalia Ukmergės esančioje įkrovimo stotelėje nusprendžiame apsikeisti automobiliais. Dainius persėda į mano vairuotą „BMW i3“, aš sėdu už korėjietiško „Kia Soul“, o Karolis su Santana apsikeičia „Hyundai“ bei „Volkswagen“ rakteliais. Kiekvienas iš mūsų pajudame link Panevėžio, kuriame privalome sustoti dėl Dainiui priklausančios „Kia Soul“, mat šis „visureigis“ turi mažiausios talpos – 27 kWh galingumo bateriją. Norėdami pasiekti Šiaulius keturiese, privalėjome padaryti pietų pertrauką ir įkrauti „Kia Soul“ automobilio baterijas.
Panevėžyje dar kartą apsikeičiame automobiliais. Šį kartą aš sėdu už „Volkswagen Golf“, kuris iš pažiūros mažai kuo skiriasi nuo savo brolio, turinčio vidaus degimo variklį. Elektrinio „Golfo“ paprastumas žavi, nes jautiesi taip, lyg vairuotum „Golfą“. Skirtumas tik tas, jog ausų nepasiekia jokie pašaliniai garsai iš variklio skyriaus. Vis dėlto, kelionė iki Šiaulių suteikė nemažai nemalonių emocijų.
Dinamikos, komforto ir kitų privalumų „Golfe“ tikrai netrūksta. Didžiausią nuostabą kėlė elektromobilio apetitas. Važiuojant 90 - 100 km/val. greičiu „degalų“ sąnaudos svyravo tarp 20 - 22 kWh/100 km. Teoriškai, važiuodamas tokiu greičiu galėčiau pasiekti Šiaulius net nemirktelėdamas, tačiau...
Išvažiavus iš Panevėžio prietaisų skydelyje matau du rodmenis: atstumą iki Šiauliuose esančios įkrovimo stotelės – 79,7 kilometro, ir galimą nuvažiuoti atstumą – 96 kilometrai. Teoriškai, pasiekęs galutinį tašką turėčiau turėti maždaug 20 kilometrų rezerve. Kol navigacijos rodomi kilometrai tirpo palaipsniui, elektros energijos sąnaudos tirpo sulig kiekviena akimirka, tad pusiaukelėje nusprendžiu, jog atėjo metas sumažinti greitį iki 70 - 80 kilometrų ir melstis, jog Šiaulius pasiekčiau be „tralo“ pagalbos. Šiaulius pasiekiau priešpaskutinis su beveik išsikrovusiomis baterijomis. Būdamas maždaug 3 kilometrų atstumu nuo įkrovimo stotelės, automobilis įsijungė į vėžlio režimą, o prietaisų skydelyje buvo matomi ne itin malonūs skaičiai – 5 kilometrai.
Šiauliai turi vieną greitąją stotelę prie „Lidl“ prekybos centro, kurio aikštelę mes ir okupavome. Atvykęs prie „Lidl“ matau, jog elektros energiją siurbia „Kia Soul“ ir „BMW i3“, pastarasis suvalgo didžiąją dalį energijos, o šalia stovintis „Soul“ turi pasitenkinti tik mažais trupinėliais.
Visą dieną sugaišome važiuodami iš Vilniaus į Šiaulius. Kuomet pasiekėme „Saulės miestą“, gatves po truputėlį pradėjo gaubti tamsa, o mūsų kelionės planas buvo pradėtas koreguoti. Vietoj to, kad bandytume pasiekti Kryžkalnį ir tik tada judėtume link Kauno ir Vilniaus, bandome kirsti kampą ir iškart keliauti link Vilnius-Klaipėda 142-ame magistralės kilometre esančią įkrovimo aikštelę.
Šį kartą iš elektromobilių energijos siurbimo aikštelės pajudu pirmasis sėdėdamas už „BMW i3“ vairo. Žvelgiant į navigacijos duomenis, artimiausią įkrovimo stotelę galima pasiekti trimis būdais: 1. Visgi važiuoti pro Kryžkalnį, tačiau šis maršrutas ilgiausias - 145 kilometrai. 2. Maršrutas driekiasi pro Kelmę ir Raseinius, ir šio maršruto ilgis siekia 129 kilometrus. Trečiasis galimas maršrutas trumpiausias ir greičiausias, einant per Tytuvėnus ir Ariogalą. Pasirinkus šį maršrutą kiekvienam elektromobiliui pavyktų sutaupyti maždaug 30 kilometrų. Aš nusprendžiu atlikti dar vieną eksperimentą, lyg vieno jau nebūtų gana, ir „Pastogės“ užeigos teritorijoje esančią įkrovimo stotelę pasiekti važiuodamas pro Kelmę, Raseinius, Kiečius, Didžiulis ir Ariogalą. Vietoj to, kad pasiekęs Raseinius išlįsčiau į magistralę, pasirinkau šalutinį kelią, kuris turėtų padėti taupyti elektros energiją.
Iš pirmo žvilgsnio, daugiau nei 110 kilometrų ilgio atstumas neatrodo baisiai. Vairuojant benzinu ar dyzelinu varomą mašiną, įveikti šį atstumą yra vieni juokai, tačiau kuomet prietaisų skydelyje „šviečia“ skaičiai, kurie sako, jog gali nuvažiuoti tik 130 kilometrų, automatiškai įjungi „Eco“ režimą. Pradedi anksčiau atleidinėti akceleratorių, maldauji, jog visose sankryžose degtų žalia šviesa ir tikiesi, jog priešais nosį staigiai neužlįstų kitas „Ponaitis aš nežinau, kas yra posūkio signalas“ eismo dalyvis.
Nuolatos baimindamasis, jog tikslą pasiekčiau su pakankamu elektros energijos likučiu, iki pat Kelmės važiavau 60 - 70 km/val. greičiu, beveik nenaudodamas klimato kontrolės. Tačiau tuomet pažvelgiau į laikrodį ir supratau, jog važiuodamas tokiu greičiu savo tikslą galiu pasiekti žymiai vėliau negu mano kolegos, kurie, galbūt netaupys elektros sąnaudų ir važiuos greičiau.
Savąjį tikslą pasiekiu nei labai greitai, nei labai šiltai. Dėl pakankamai žemos oro temperatūros stengiausi klimato kontrolę naudoti tik tam, jog galėčiau matyti pro langus. Kiekvieną kartą padidinus oro apipūtimo greitį, nuvažiuojamo atstumo rodiklis nukrisdavo bent 20 - 30 kilometrų. Vis dėlto, įkrovimo stotelę pasiekiu pirmas, turėdamas dar 29 kilometrų (arba 16,5%) likutį savo „rankose“, tad nieko nelaukiu, greitai iššoku iš automobilio ir meldžiuosi, jog baterijų įkrovimas vyks be jokių trukdžių.
Praėjus šiek tiek daugiau nei valandai apsidžiaugiu: prietaisų skydelyje matau, jog elektromobilis įkrautas iki 100%, o mano kolegos, vis dar, bando pasiekti Vilnius-Klaipėda magistralėje esančią įkrovimo stotelę. Praėjus kelioms dešimtims minučių, kitoje magistralės pusėje esančią stotelę pasiekia Dainius su „Kia Soul“, o netrukus prie mūsų prisijungia ir kiti kolegos su „Volkswagen Golf“ ir „Hyundai Ioniq“.
Kol aš ir Dainius savo elektromobilius pamaitinome nemokamais elektrodais, Santana ir Karolis gardžios vakarienės turi palaukti. Įkrovimo stotelė vėl ožiuojasi ir nenori įkrauti mūsų elektromobilių, tad bandome imtis prieš tai pagelbėjusių metodų – skambinti kolegoms, prižiūrintiems įkrovimo stotelę, su viltimi, jog nuotolinis perkrovimas išspręs problemas. O, bet, tačiau... Po kurio laiko suprantame, jog tokiais tempais namus pasieksime labai vėlai, tad nieko nelaukiame ir pasukame skirtingomis kryptimis. Aš ir Dainius po truputėlį judame link Kauno, o Santana su Karoliu keliauja į netoliese esančią įkrovimo stotelę „Pastogės“ užeigos teritorijoje.
Paskutinis mūsų susitikimas įvyko Kaune, kuriame dar kartelį papildome energijos sąnaudos, aptariame dienos „nuotykius“ ir traukiame link namų, kuriuose laukia šiltos arbatos puodelis.
Po kelionės, kurią benzinu ar dyzelinu varomu ratuočiu buvo galima įveikti per pusdienį, mes įveikėme daugiau kaip 500 kilometrų distanciją ir tai darydami užtrukome maždaug 12 valandų. Ar dėl to reikėtų kaltinti elektromobilius? Iš dalies. Man asmeniškai norėtųsi kaltinti įkrovimo stotelių infrastruktūrą, kuri artimiausioje ateityje tikrai negalės patenkinti visų norinčių įkrauti elektromobilius poreikių.
Didžiąją dalį laiko mes sugaišome stoviniuodami būtent prie įkrovimo stotelių, kurios arba neveikdavo, arba veikdavo neefektyviai. Nepaisant to, šioje kelionėje išryškėjo du elektromobiliai, kuriuos aš pats su mielu noru eksploatuočiau - tai „BMW i3“ ir „Hyundai Ioniq“. Pastarasis įdomus vien dėl efektyvumo. Turėdamas ne pačią pajėgiausią elektros jėgainė jis gali nuvažiuoti ilgiausią atstumą, siūlydamas visus tradicinių automobilių privalumus.
Tad ar jau galime sakyti, jog atėjo metas persėsti į elektromobilius? Jeigu tai „Hyundai Ioniq“ – neabejotinai taip. Visais kitais atvejais – tai pernelyg brangus „žaislas“, kurį gali įsigyti tikrai ne kiekvienas Lietuvos vairuotojas.
GALERIJA
