Prieš du dešimtmečius Ričardas iš draugo sužinojo, kad netoliese atsirado parduodamas „vabalas“. Visai neplanavo pirkti, bet vis vien nuvyko nors apžiūrėti. O išvydęs iškart įsimylėjo: „Sunku ir pasakyti, dėl ko jį nusipirkau, – svarsto Ričardas, – Galbūt tai jo spalva, o gal tas faktas, jog galėjau jį sau leisti. Bet žinojau, kad ta mašina buvo kažkas ypatingo ir negalėjau tiesiog jos paleisti.“ Naujasis keturratis draugas Ričardui atvėrė kelią į tikro automano gyvenimą – vos įsigijęs mašiną prisijungė prie Lietuvos vabalų klubo. Pastarasis, beje, panašus į vieną didelę šeimą, jungiamą meilės išskirtiniam automobiliui. Vabaliukui rimčiau pagedus būtent į klubo narius kreipiasi pagalbos.
Tačiau tai nėra tik eilinis „vabalas“. Ričardo „Beetle“ yra specialus „Baklažano“ leidimo modelis – tokių pagaminta vos 3300 modelių. Dalis jo žavesio slypi ir tame, kad jis niekada nebuvo restauruotas. Jame nerasi naujai apsiūtų sėdynių ar išblizgintų skydelių. Važinėjimas su šiuo „Beetle“ leidžia pajusti autentišką seno Volkswageno malonumą, kartu su rankas laužančiu vairavimu, besilupančiais dažais ir kitomis subtilybėmis.
Šis „vabalas“ nebuvo Ričardo pirmasis automobilis. Paklausus apie jo pirmuosius nuotykius už vairo, savininkas tvirtina: „Pirmi mano bandymai prasidėjo, kai man buvo 14 metų. Prisimenu, kaip tėtis leido man atsisėsti už jo „Zaporožiečio“ vairo didelėje pievoje. Tais laikais automobilis apskritai buvo didžiulė prabanga, o šis vadinamasis „kupriukas” 1961-aisiais metais buvo tik trečias toks Lietuvoje, Kaune apskritai pirmasis! Ir, žinoma, toje pievoje buvo vienas vienintelis kuolas, kurį sugebėjau užkabinti ir nubrėžti tėčio automobilį. Čia pagal kiaulystės dėsnį!“, – dabar jau su šypsena pasakoja jis.
„Įdomi istorija ir mano pirmasis išvažiavimas savarankiškai, kai jau nieko nebuvo šalia. Privažiuoju sankryžą ir galvoju, kieno pirmumas, mano ar jo. Kol aš sugalvojau, kad vis tik mano, tai iš ten pro mane pravažiavo penki automobiliai“, – juokiasi Ričardas.
Įbrėžimai ir įlenkimai nėra tai, dėl ko Ričardas nerimautų išvažiuodamas apsukti ratą su savo „vabalu“. „Ne tu turi tarnauti savo automobiliui, o jis tau“, – paaiškina jis. Jo manymu, automobilis turi nuvežti vairuotoją, kur jis nori, net jeigu dėl to neišvengtų kelių pabraižymų.
Tiems, kurie teigia, kad automobilis yra tik įrankis keliauti iš vieno taško į kitą, Ričardas tvirtai nepritaria. Keliaudamas į įvairius automobilių renginius Lietuvoje ir visoje Europoje, Ričardas ne visada gali sau leisti apsistoti viešbučiuose. „Tikrai nenumirsiu pernakvojęs savo „vabale“. Užsidedu bagažinę su nedidele palapine ant stogo ir mašina tampa mano geriausiu draugu kelyje. Kai turi „vabalą“, nereikia ir kemperio!“, – atvirauja jis
Paklaustas apie įsimintiniausią kelionę „vabalo“ sėdynėje, Ričardas tvirtina, kad tai – išvyka į Skandinaviją. „Turbūt ilgiausias atstumas, kurį pavyko įveikti su šiuo vabalu, buvo mano ir kelių draugų „vabalistų“ kelionė į Skandinaviją. Per 10 dienų aplankėm 5 šalis ir įveikėm virš 2000 km. Kas mane pritrenkė šioje kelionėje, tai atradimas, kad švedai nerenka grybų. Apsistoję kempinge ir eidami į renginius pakeliui vis prisirinkdavom grybų. Prisigrybavom tiek, kad mūsų visai kompanijai užteko pavalgyti ir dar liko! Taip pat, ši poros tūkstančių kilometrų kelionė gali dar kartą paliudyti „vabalų“ patikimumą. Vienintelė bėda, mus ištikusi per tas 10 dienų, tai iš ryto rastas nuleistas ratas. Greitai jį sutvarkėm ir toliau be jokių nesklandumų tęsėme kelionę!“, – maloniai nuteikia Ričardas.
„Jeigu jau kalbame apie keliones, verta paminėti, kad šiam „vabalui“ labai nepatinka Ariogala. Vieną kartą važiuojant į šventę Ariogaloje prietaisų skydelyje pamačiau raudoną lemputę. Ilgai netruko, kol pastebėjau pasipylusius tepalus ir teko stoti. Kitais metais, vos ne toje pačioje vietoje, vėl įvyko gedimas! Bent gerai, kad draugai pro šalį į renginį važiavo su džipu, tai nutempė. Visą laiką draugaujam be jokių problemų, bet supratau kad tą miestą reikia aplenkti kelių dešimčių kilometrų spinduliu.“ , – atvirai sako Ričardas.
Entuziasto gyvenime automobiliai nėra vienintelis užsiėmimas. Paklaustas apie kitus laiko praleidimo būdus, jis prisipažįsta, kad kolekcionuoja pašto ženklus. „Mano vaikystėje vos ne kiekvienas rinkome pašto ženklus, nes tiesiog nebuvo daugiau, ką veikti. Tais laikais pašto ženklai buvo leidžiami serijomis, todėl pieš kiekvieną leidimą su draugiais per naktį stovėdavom ir laukdavom, kad tik juos pagriebtume. O ir mano dėdė gyveno Kanadoje, todėl galėjau tik paprašyti ir iš karto gaudavau siuntą su įdomiais pašto ženklais. Tačiau su laiku tai pradėjo kainuoti vis daugiau ir daugiau, tad šis mano pomėgis truputėlį pristabdytas, bet tikrai planuoju vėl prie jo grįžti!“, – atsako Ričardas
Turbūt smalsu sužinoti, kodėl Ričardas iki šiol važinėja senu automobiliu ir nepereina prie šiuolaikinio. „Senas automobilis turi savo dvasią, – tvirtai teigia jis, – Tai yra nemirtinga klasika. Šiuolaikiniai – visi vienodi, kepami vos ne kaip bandelės. Taip pat, jeigu seną automobilį gali pasitaisyti vos ne kelyje, tai šiuolaikiniame, kai tik užsidega kažkokia lemputė, automobilis jau stoja ir tenka ieškoti pagalbos. Ir, žinoma, klasikinis automobilis visada liks patvaresnis ir turės didesnę išliekamąją vertę. Paimkime kad ir mano „vabalą“. Jam dabar yra 37 metai. Jis toli gražu nėra blizgantis, turi ir rūdžių, ir kitų trūkumų. Bet jis važiuoja. Jį puikiai gali iki dabar naudoti kaip transporto priemonę. Aš norėčiau pamatyti šiuolaikinį automobilį praėjus 40 metų. Ar jis važiuos taip pat gerai? Mažai tikėtina, kad jis iš viso bus išlikęs“, – su šypsena atsako Ričardas.
Bet ar jis jį parduotų? „Na, neturiu nieko, ko neparduočiau, tačiau kaina turėtų būti tokia nežmoniška, kad tik nesveikas žmogus ją mokėtų už mano seną „vabalą“.“ – juokiasi jis.
Neplanuodamas atiduoti savo numylėtojo „Beetle“ į naujus namus, Ričardas ir toliau naudoja jį kaip savo kasdieninį automobilį šiltesniu metu laiku. Mylimas ir gerai prižiūrimas šis ypatingas „vabalas“ ir toliau tarnaus savo ypatingam savininkui. Kartu su juo keliaus dar į ne vieną kelionę po Europą, su kiekviena jų skaičiuodamas po dar kelis tūkstančius kilometrų.
GALERIJA
