Važiavome su VAZ 2101 bolidu, kuris buvo pagamintas gerokai ankščiau negu gimė šiuo metu dauguma šiuo metu aktyviai auto sporte besireiškiančių žmonių - 1974 metais. Paklausite, kodėl ne Subaru, BMW ar koks kitas galingas automobilis? Atsakysiu paprastai, tai mano vaikystės svajonė. Kadaise svajojau sportiniu automobiliu dalyvauti lenktynėse, o mano vaikystėje be „Žigulių“, „Moskvičių“ ir prabangiųjų „Volgų“ kitokių nebuvo. Tad pasitaikius pirmai progai, įsigijau „Žiguliuką“, tuputį patobulinome... ir štai mes Kaune, Rotušės aikštėje, prie starto linijos...
Sportiniai automobiliai, kuriuose nėra nei galingų variklių, nei turbinų, nei vairo stiprintuvų, kaip lygiaverčiai ralio dalyviai rungėsi Kačerginėje, „Nemuno žiedo“ trasoje, kur išbandėme jėgas slalomo, žiedinėse ir ralio-kroso rungtyse. Tiesa, po šių rungčių įtampos neatlaikė ir iš rikiuotės pasitraukė Rimgaudo Statnicko ir Rimanto Pukėno ekipažas.
Iš Kačerginės visi pasukome į Alytų, kur laukė greituminio slalomo rungtys Raudonkalnio gatvėje ir Dainų slėnyje.
Pasakysiu atvirai, važiuojant į Alytų akių nenuleidau nuo tepalo, bei temperatūros daviklių, nes po variklio kapitalinio remonto, „Žiguliukas“ buvo pralėkęs viso labo 600 kilometrų. Žinojau, kad jei perkais variklis, mano visos svajonės žlugs. Visi patyrę vairuotojai žino, kad jei nori, kad „Žigulio“ variklis „suktųsi“, būtinai reikia padaryti nors 1000 kilometrų „apkatkę“. Patekau į keblią situaciją, norėjosi ir lenktyniauti, ir automobilio buvo gaila... Tad skubėjome lėtai.
Marijampolė, Kazlų Rūda, Jurbarkas, Tauragė, Vilkyčiai, Gargždai, Melnragė ir galiausiai – Klaipėda. Tai buvo pirmosios lenktynių dienos trasa ir ji jokių pokštų mums neiškrėtė. Variklis ir kiti agregatai dirbo puikiai, o mes įgavome daugiau drąsos, bei pasitikėjimo. Dar nuotaiką pakėlė ir mūsų krepšininkų pergalė, nes dar spėjome, atvažiavę į viešbutį, pamatyti trečią ir ketvirtą kėlinius. Tad pavargę, bet laimingi, užmigome.
Šeštadienio maratoną pradėjome netoli Plungės esančioje „Žemaitijos“ trasoje. Iš jos per Telšius į Luokę, Mažeikius, Akmenę ir Naująją Akmenę.
Pervažiuojant iš greičio ruožo į greičio ruožą teko judėti bendro naudojimo keliais, kur galioja kelių eismo taisyklės. Bet... norint laiku atvažiuoti ir negauti baudos sekundžių, kartais teko lėkti ir 120-130 kilometrų per valandą greičiu, šis prisipažinimas žinoma yra rizikingas, juk tai elementarus kelių eismo taisyklių pažeidimas. Bet mes juk sportininkai ir pagauti azarto vykdėme varžybų organizatorių nurodymus, nors tai tikrai nėra gerai, ir girtis čia nėra kuo, bet tai tiesa.
Po trumpos poilsio pertraukos Žagarėje, kurios metu vieni užkandžiavo, kiti remontavosi, nulėkėm į Joniškio žemės ūkio mokyklos autodromą, iš kurio per Meškuičius, Šiaulius, Raudondvarį, Kupiškį, Anykščius į Ukmergę.
Ukmergės „Versmės“ trasoje mūsų laukė staigmena. Sutikome draugus iš „SUBARU“ klubo. Pasirodo, jie tą dieną šioje trasoje treniravosi. Ir po to, kai jie lyg juokaudami, pasakė: „mes paruošėm jums trasą...“, man pasidarė truputį nejauku. Pamaniau, po jų „paruošimo“ ir po ralio dalyvių važiavimų, kokio stovio turi būti trasa. Bet nieko, mano „kovinis“ bolidas trasą įveikė be didelio vargo.
Tada pasukome link Vilniaus, kurį pasiekėme jau vėlai vakare.
Sekmadienio, trečiosios varžybų dienos rytą, dar laukė slalomo rungtis, kur ir paaiškėjo ralio „Aplink Lietuvą 2015“ nugalėtojai.
Tokio formato ralyje dalyvavau pirmą kartą. Renginys puikiai suplanuotas ir suorganizuotas. Didžiausią malonumą jaučiau tame, kad per tris dienas, teko išbandyti slalomo, greituminio slalomo, žvyro, kroso ir ralio-kroso trasas įvairiuose Lietuvos miestuose, ir kas svarbiausia, senukas „Žiguliukas“ nenuvylė, kantriai atlaikė visus išbandymus. Čia mes, didelių vaikų klubo atstovai, pasisėmėme nemažai patirties bendraujant su veteranais, bei kitais dalyviais. Jei pasitaikys galimybė, tikrai žadame dalyvauti ir ateinančiais metais, prisijungti kviečiame visus vyrus ir ne tik kurie kadaise svajojo apie automobilių sportą, bet tam neturėjo galimybių, patikėkit, niekada ne vėlu pradėti gyventi.
N40 VYRŲ AUTOKLUBAS
